Mažosios moterys
(Little Women)

Be laimingos pabaigos, filme mane sudomino dar vienas dalykas. Nors visos „Mažųjų moterų“ veikėjos yra „prie meno“, filmas tarytum teigia, kad kartais gyvenime pravartu ar net būtina nuo meno nutolti. Atrodytų, keista – juk ypač šiandien žmogus neretai imasi plunksnos ar teptuko, kai viskas gyvenime atrodo smulku ir lėkšta, kai ima kamuoti baimė, kad niekas ateityje jo neprisimins. Tad kuo skubiau reikia palikti kokį nors ženklą, kaip sakoma – realizuoti save. O iš Gerwig filmo galima spręsti, kad už kūrybą būna ir svarbesnių reikalų. Žinoma, aš irgi šiek tiek gudrauju, kai viską taip supaprastinu. Daug teisingiau būtų sakyti, kad šis kūrinys moko, kaip suderinti tai, kas atrodo nesuderinama, ir suprasti, jog vienas dalykas nebūtinai prieštarauja kitam.

Keturios „Mažųjų moterų“ seserys tarnauja skirtingoms mūzoms, tačiau ilgainiui jos palieka meną (o viena iš jų ir gyvenimą). Šiame filme noras būti menininke yra iliuzija, susikurtas klaidingas vaizdinys – tiesa, susijęs su jaunu veikėjų amžiumi, iš kurio jos sėkmingai išauga. Pamažu seserys suvokia, kad tėra vidutinybės ir niekad netaps didžiomis aktorėmis ar dailininkėmis. Taigi, kai jos sukuria šeimas, toks apsisprendimas nėra auka artimųjų labui ar duoklė socialinėms normoms, bet paprasčiausiai reiškia blaivų savęs vertinimą.

Tik Džo atvejis kiek kitoks. Ji instinktyviai priešinasi bet kokiam niveliavimui, slepiasi po hiperaktyvios padaužos kauke, perpildyta kūrybinių sumanymų bei įtartinai daug ir lengvai rašo per naktis. Ji sako, kad nenori tokio gyvenimo kaip kitų, siūlo sesei pabėgti į Niujorką, vaikystės draugui – išplaukti piratų laivu. Paradoksas, bet Džo, kuri tikrai negali skųstis savirealizacijos stoka, vis tiek persekioja jausmas, kad visi žmonės gyvena kaip žmonės (net jei tas jų gyvenimas ir labai sunkus), ir tik ji viena negyvena iš tikrųjų.

Gal kad nedažnai pasižiūriu tokių nepretenzingų klasikos ekranizacijų, man pasirodė, kad režisierė iš nušlifuotų dialogų ir išraiškingų tipažų sukūrė įtraukiantį, „tūrinį“ ir kiek nostalgišką pasaulį. Nors pasakojimas nelinijinis, sujungtas iš Džo reminiscencijų, perteikiančių jausmų ir įvykių zigzagus, čia nėra prasmių chaoso, todėl ir laiminga pabaiga atrodo tiesiog neišvengiama.

Vis dėlto neapleidžia jausmas, kad Gerwig, nuolankiai perėmusi klasikinę formą, žaidžia panašiai kaip jos herojė, sutinkanti užbaigti rašomą knygą laimingu finalu. Kai Džo išauga iš smulkių rašinėlių ir imasi savo didžiojo kūrinio, tarp jos ir redaktoriaus įvyksta trumpas ir dviprasmiškas ginčas – tarsi apie knygą, bet kartu ir apie pačią Džo. Redaktorius niekaip nesuvokia, kodėl knygos herojė neišteka nė už vieno ją įsimylėjusio vyro. Džo aiškina, kad herojė tiesiog nenori ištekėti. Redaktorius tada atšauna, kad tokio romano net neverta spausdinti – žmonės perka tik tas knygas, kurias vainikuoja vestuvės.

Galiausiai Džo su tokia atomazga sutinka – ne tik literatūroje, bet ir savo gyvenime. Kodėl? Turiu tris atsakymo variantus. Pirmas – Džo randa būdą, kaip sumaniai išsisukti iš dilemos, ką rinktis – šeimą ar kūrybą. Ji suspėja parašyti knygą, iki pereidama į brandą, taigi dabar gali ramiai pradėti gyventi „normalų“ suaugusios moters gyvenimą. Antras variantas – gudrusis redaktorius savo priekabėmis padeda Džo tarsi naujai sufokusuoti žvilgsnį. Kai Džo mėgina ironizuoti, kad vestuvės visad tebuvo ekonominis sandoris ir gyvenime, ir literatūros versle, redaktorius sušunka: „Ne, ne! Juk tai – romance.“ Taigi – romantika, meilės ryšys. Džo staiga nutyla, tarsi supratusi, kad savo aštriu protu ir kandžiu būdu pati prisideda prie pragmatiško požiūrio, užmiršdama apie tarpusavio santykių slepiamą romantinį potencialą.

Įmanomas ir trečias variantas – apie jį byloja permainos Džo suvaidinusios aktorės Saoirse Ronan veide. Ji nebeskuodžia klykdama gatvėmis kaip tada, kai „Weekly Volcano“ sutiko publikuoti pirmąjį jos rašinį, bet santūriai, net su blaiviu liūdesiu stebi, kaip spausdinama jos knyga. Ir tas iškalbingas žvilgsnis sutelkia paprastą „Mažųjų moterų“ išmintį: gyventi kuklų, atsakingą gyvenimą irgi gali būti laisvė; „mažasis“ gyvenimas gali būti sukauptas, gilus ir todėl netgi palankesnis kūrybai nei ištirpimas klaidingų įsivaizdavimų, tuščių svajonių chaose.

Kaip ir Džo, Gerwig filmas tarsi paklūsta nusistovėjusiai tvarkai. Tačiau, kaip ir ankstesniojo režisierės filmo „Lady Bird“ (2017) atveju, kai „Mažosios moterys“ baigiasi, sakytum, pernelyg sentimentaliai, subtili ironija ir saldus kartėlis išduoda, kad laimingas finalas – daug sudėtingesnis ir paslaptingesnis, negu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.