Skandalas
(Bombshell)

Tačiau tai nėra tik efektingai papasakota istorija, kaip „Fox“ televizijos laidų vedėja Gretchen Carlson (Nicole Kidman) padavė į teismą šios televizijos prodiuserį Rodgerį Ailesą (John Lithgow). Tai filmas apie galią ir baimę, profesinės karjeros kainą, melą ir (ne)solidarumą. Filmo kūrėjai stengėsi išversti televizijos vidurius ir parodyti gyvenimą abipus kamerų – tiksliau, kaip tie gyvenimai susipynę. Du vyrai (režisierius ir prodiuseris Jay’us Roachas bei scenarijaus autorius ir prodiuseris Charlesas Randolphas) per susipinančias televizijoje dirbančių moterų istorijas atskleidžia įsisenėjusius seksizmo pūlinius, su kuriais visos (ir visi) taikstosi. Niekam ne paslaptis, kad viršininkas „medžioja“ jaunas merginas, bet niekas nekreipia dėmesio. Netgi su šypsena pakviečia naują nesusipratusią auką į viršininko kabinetą (epizodinis, bet iškalbingas Holland Taylor vaidmuo). Čia labai aiškiai pamatome, kad seksualiniai grobuonys taip ilgai išsilaikė viršūnėje ne tik dėl valdžios ir pinigų, bet ir dėl aplinkinių – taip pat ir moterų – palaikymo. Lojalios žmonos, sekretorės, dėl karjeros bet kam pasiryžusios tuščiagarbės palaikė tą jas žeminančią sistemą, kuri jų gyvenimą padarė priklausomą nuo vyrų valios. Kadaise Madeleine Albright pasakė, kad pragare yra atskira vieta moterims, nepalaikančioms kitų moterų. Filmo herojės ne kartą turi rinktis tarp lojalumo, karjeros ir tiesos ar tiesiog savigarbos. Kartu tai pasirinkimas tarp tarnavimo sistemai ir maišto, tarp pataikavimo galiai ir moteriško solidarumo.

Tai, kad „Skandalas“ remiasi tikra istorija, lemia ir jo privalumus, ir trūkumus. Tikros istorijos, ypač tokios, kurios keičia visuomenės požiūrį, visada patraukia dėmesį – tad intriga garantuota. Ypač kai surinkta tokia įspūdinga aktorių komanda – Nicole Kidman, Charlize Theron, Margot Robbie, Johnas Lithgow. O ir filme rodomi įvykiai dar neišsitrynę iš atminties. Net ir Donaldas Trumpas tas pats. Todėl filme atsiranda tikrų reportažų ištraukos – kartu su juos žiūrinčių veikėjų komentarais. Kai per respublikonų debatus „Fox“ televizijos laidų vedėja Megyn Kelly (Charlize Theron) paklausia tada dar tik vieno iš kandidatų Trumpo apie jam nepatinkančias moteris, kurias jis vadina „storomis kiaulėmis, šunimis, šlykščiais gyvuliais“, šis tuojau pat užsipuola vedėją. Ir paskui ne tik jos neatsiprašo, bet ir tęsia įžeidinėjimus žinutėmis ir komentarais. Visa tai vyksta milijoninės auditorijos akivaizdoje. Filme rodoma akimirka, kai niekingai užpulta žinių vedėja supranta pati tapusi „žiniomis“ – nei ji, nei žado netekę bendradarbiai negali patikėti, kad Trumpas per televiziją aiškina, esą Megyn Kelly akys pasruvo krauju ir kad kraujas plūdo iš visur ...Šis epizodas puikiausiai atskleidžia, kad moterį žeminantys žodžiai ir elgesys buvo toleruojami ir nesulaukė jokių sankcijų.

Tačiau dokumentiškumo siekis atveda prie pseudonatūralizmo – geriausias Holivudo protezų meistras taip pakeitė Kidman ir Theron, kad žiūrint filmą kas kartą apimdavo keistas jausmas, jog stebiu kiborges. Gal pasiektas išorinis panašumas padėjo lengviau susieti filmo ir televizijos laidų veikėjas, bet įnešė ir dirbtinumo. Kur dingo brechtiškas atsiribojimas? Televizija ir šiaip yra masiškiausia įsivaizduojamos „tikrovės“ gamintoja, o jos veidai neretai yra puikus to atspindys, transliuojantis ilgaplaukes blondines plastinių operacijų pataisytais bruožais. Tad tarkim, kad protezinės realybės kaukės įėjo į komplektą. Tiesą sakant, veido protezas filme mane įtikino tik vieną kartą – kai Nicole Kidman vaidino Virginią Woolf. Ne tik dėl to, kad rašytojos nosis tikrai buvo išskirtinis jos bruožas (pažiūrėkite fotografijas), bet ir dėl to, kad trapūs aktorės bruožai atrodė „per lengvi“ perteikti gilią Woolf melancholiją. Bet šiame filme apie gelmes kalbėti netenka – televizija yra gundantis ir gražus paviršius, transliuojantis laikinumą. Užtat jos kūrėjams taip patinka puošti kadrą „žiedais tarp žiedų“ – ar bent jau jų pažadu. Rogeris Ailsas filme rodomas kaip TV „kojyčių“ išradėjas. Nesvarbu, kokia laida, – ilgos vedėjos kojos turi matytis pirmame plane. Ir tai konservatyviausioje (ir iki šiol populiariausioje) JAV televizijoje!

Ar tai reiškia, kad filmas – nuobodžiai didaktiška, nuspėjama dokumentinė pasaka apie tris drąsuoles, nukovusias seksualinį siaubūną? Nors pasakos elementų esama, kino salėje nuobodžiauti neteks. Filmo kūrėjai nepamiršo humoro – kad ir anonsuose vis kartojamas „Fox“ televizijos apibūdinimas: „tai, kas išgąsdintų tavo senelę ir įsiutintų senelį“. Kaip sakė scenarijaus autorius Charlesas Randolphas, įkvėpimo jis sėmėsi iš čekų Naujosios bangos ir Milošo Formano, kuris sugebėjo sudėtingas visuomenės problemas perteikti su humoru ir kartu neatsisakydamas tam tikro pramogos elemento. Taigi ir „Skandalas“ stengiasi parodyti ne tik žurnalisčių pažeidžiamumą, bet ir karjerizmą, ne tik viena kitos palaikymą, bet ir abejingumą, nepasitikėjimą. Nepaisant dokumentinio pamušalo, filmas vis dėlto meninis, o edukacija neprikišama. Nors iki tikrai sudėtingų personažų dar toloka – gal dėl to, kad filmo konvencija („geros mergaitės“ nugali blogą slibiną) sutrukdė parodyti tikrai bjaurius pagrindinių herojų bruožus (pavyzdžiui, ne kartą eteryje nuskambėjusias Megyn Kelly rasistines frazes).

„Skandalas“ nėra tik filmas apie vieną konkretų skandalą. Jis fiksuoja visuomenės nuomonės (gal net sąmonės) lūžį: kaip moters suprekinimas, pavertimas sekso objektu, žeminimas iš nepastebimo – normalizuoto – tampa aktualia ir rimtai vertinama problema. Tačiau kartu tai filmas, kurį galima žiūrėti su malonumu. To visiems ir linkėčiau.