451 pagal Farenheitą
(Fahrenheit 451)

Kitas tamsos amžius


Režisierius François Truffaut

Scenarijaus autoriai François Truffaut, Jean-Louis Richard (pagal Ray’aus Bradbury romaną)

Operatorius Nicolas Roeg

Vaidina Oskar Werner, Julie Christie, Cyril Cusack, Anton Diffring, Jeremy Spenser, Bee Duffell, Alex Scott

1966, D. Britanija, Prancūzija, 112 min.


Ray’aus Bradbury romanas pasirodė 1953 metais ir palyginti greit buvo išverstas į daugybę kalbų, net į lietuvių. Bradbury buvo populiarus Sovietų Sąjungoje, pagal jo kūrinius čia sukurtas ne vienas filmas, tačiau François Truffaut „451 pagal Farenheitą“ ekranizacija SSRS ekranų nepasiekė. Pernelyg aiškios filme buvo nuorodos į totalitarinę šalį, kurioje knygų degintojai vilki odinius švarkus ir dėvi odines kepures, iškart sukeliančiais asociacijas su sovietiniais saugumo organais.

Romane kalbama apie ateities šalį, kur uždraustos ir deginamos knygos, o pagrindinis ir privalomas laisvalaikio užsiėmimas yra televizoriaus žiūrėjimas. Taip siekiama apsaugoti piliečius nuo kritinio mąstymo. Todėl nieko nestebina, kad gaisrininkai šitoje šalyje ne gesina gaisrus, o kuria laužus ir juose degina knygas. Didžiuliai televizorių ekranai (tai filme taip pat ateities ženklas, nes pasirodymo metais ekranai buvo maži) kiekvienuose namuose įjungti nuolat, kasdien pranešama, kiek per dieną sunaikinta knygų. Televiziją žiūri valstybei ištikimų vyrų žmonos. Net ir susirinkusios kartu jos aptarinėja, ką pamatė, ir pačios stengiasi tapti, kaip dabar pasakytų, interaktyvių telenovelių veikėjomis. Tokia yra ir Linda, gaisrininkų kapitono Gi Montago žmona, kurios svajonė – dar vienas didelis televizorius. Gi laukia paaukštinimo. Jis idealiai sugeba rasti knygas, paslėptas įtartinų piliečių namuose, to moko ir naujokus, niekuo neabejoja ir tik namuose vis dažniau pasijunta svetimas, nors televizoriaus ekranas įkalbinėja: „Žaiskite kartu su mumis. Būkite viena šeima.“

Matyt, vienatvė stumteli Gi link traukinyje sutiktos kaimynės Klarisės. Pokalbis su ja išprovokuoja Gi norą suprasti, kodėl žmonės skaito ir kas yra tose knygose. Gi pradeda skaityti. Namuose knygų vis daugėja. Jo elgesys sukelia įtarimų ne tik žmonai, bet ir kolegoms, o bendravimas su Klarise tampa dažnesnis.

Truffaut yra rašęs, kad nebuvo skaitęs romano, kai jam pasiūlė ekranizuoti „451 pagal Farenheitą“. Režisierius nemėgo mokslinės fantastikos, nors buvo neįtikėtinai apsiskaitęs, o jo filmuose galima rasti įvairiausių nuorodų į mėgstamas knygas, ypač Balzacą. Knygos, jų kūrėjai ar herojai nuolat buvo Truffaut įkvėpimo šaltinis. Turiu omenyje ne tik ekranizacijas, bet ir filmų struktūrą ar žanrą, juk net debiutiniu „400 smūgių“ prasidėjęs filmų ciklas „rimuojasi“ su vadinamaisiais auklėjimo romanais. Truffaut paskatino prancūzus susidomėti ne tik amerikiečių „juoduoju romanu“, bet ir gana pamirštais autoriais, kaip kad Henri-Pierre’u Roché, pagal kurio romaną sukūrė filmą „Dvi anglės ir žemynas“ („Les Deux Anglaises Et Le Continent“, 1971), o filme „Adelės H. istorija“ („L’Histoire d’Adèle H“, 1975) prikėlė iš užmaršties didžiojo Victoro Hugo dukterį Adèle. Truffaut filmų veikėjai dažnai kalba apie literatūrą. Išgirdęs, kad romane žmonės tampa knygomis, Truffaut negalėjo atsisakyti pasiūlymo. „451 pagal Farenheitą“ jis ilgai rodo, kaip dega mylimų autorių knygos – fiksuoja jų viršelius, pavardes, o finale nuo persekiojimo pabėgęs Gi miške vaikšto tarp žmonių, kurie mokosi atmintinai knygų tekstus, kad jos būtų nors taip išsaugotos. Štai žmogus – Platono „Valstybė“, štai George’o Byrono „Korsaras“, štai Edgaro Allano Poe „Keistos istorijos“... Dabar žiūrint filmą sunku atsikratyti minties, kad ir epizoduose, kur knygos deginamos, ir finale skambantys jų pavadinimai jau nebėra tas literatūros kanonas, kuris dar mokykloje tapdavo sudėtine edukacijos dalimi. Jį galutinai išstūmė labiausiai skaitomų knygų sąrašai.

„451 pagal Farenheitą“ – pirmasis Truffaut filmas, kurtas anglų kalba, kurios jis nemokėjo. Filmas buvo kuriamas Anglijoje, garsiuosiuose „Pinewood“ paviljonuose, tik traukinio scenos – Prancūzijoje. Tai buvo ir pirmasis Truffaut filmas, kurtas spalvotoje juostoje. Kaip tikras didžiųjų klasikų mokinys Truffaut pasinaudojo Sergejaus Eizenšteino tezėmis, kad spalva filme turi dramaturginį vaidmenį. Kartu su vėliau režisieriumi tapusiu Nicolasu Roegu Truffaut raudona spalva apibrėžia prievartos erdvę: net pastato, kur įsikūrę gaisrininkai, siena – skaisčiai raudona. Juodi gaisrininkų drabužiai ar prislopintos interjerų, Gi namų spalvos paryškina ir erdvės, ir joje gyvenančios poros santykių dirbtinumą. Kai finale pradeda snigti, sniegas atrodo lyg baltas dar tik rašomos knygos lapas, nors už kadro ir skamba frazės: „Mes mažuma“ ar „Tai nesitęs amžinai.“

Sunku rašyti recenziją apie filmą, kuris sukurtas prieš pusšimtį metų. Prabėgęs laikas tik išryškino „451 pagal Farenheitą“ klasikinį skambesį – filme nėra tuščių ar pernelyg prikišamai pirštu žiūrovui baksnojančių scenų, montažas logiškas, nepiktnaudžiaujama garso ar kitokiais efektais. Kuriamoje ateities vizijoje Truffaut svarbios ne technologijos, o žmonės. Patogaus gyvenimo be knygų, kai neskaitantys žmonės nemoka suprasti savęs ir savo jausmų, atmosfera kuriama taupiai, bet tiksliai: traukinio keleiviai atrodo tarsi „sulėtinti“, jie liečia savo lūpas ar rankas lyg glamonėtų, žaidimų aikštelėje tikrinami net vaikų vežimėliai, o televizijos antenos yra lojalumo simbolis. Pasirinkimą, kaip sunku likti doru žmogumi, atskleidžia vienas epizodas, kai Gi su Klarise stebi vyrą, kuris ilgai nesiryžta įmesti į specialią raudoną dėžutę skundams savo laiško. Jis ilgai vaikšto aplink, bijo, kad jį pamatys, bet galiausiai apsisprendžia... Tačiau už šio tariamo stiliaus minimalizmo atsiveria didžiulė asociacijų erdvė. Jas žadina ne tik stambiu planu filme rodomi liepsnojančių knygų viršeliai.

Kiek sunkiau vertinti aktorius ir jų vaidybos manierą. Gi suvaidinęs santūrusis Oskaras Werneris, panašiai kaip ir Truffaut filme „Žiulis ir Džimas“ („Jules et Jim“, 1962), vėl patvirtina, kad yra intelektualus aktorius. Tačiau režisieriaus sprendimas, kad Julie Christie vaidins žmoną Lindą ir Klarisę, ir dabar atrodo gana abejotinas, nors savaip logiškas. Įtariu, kad pasirinkdamas Christie Truffaut turėjo omenyje kitą didžiosios literatūros heroję, kurią aktorė suvaidino kine, – Boriso Pasternako „Daktaro Živago“ Larą. Teko skaityti, kad Bradbury, kuriam filmas patiko, šį pasirinkimą laikė klaida.

„451 pagal Farenheitą“ pabaigoje nuskamba frazė: „Kai ateis kitas tamsos amžius, atsiras kiti...“ Išgirdusi ją, iškart prisiminiau prieš porą metų skaitytą Valentino Sorokino romaną „Manaraga“. Jis lyg postmodernistiškas Bradbury knygos tęsinys. Ir taip pat kalba apie netolimą ateitį, kai pasibaigus Naujiesiems viduramžiams ir Antrajai musulmoniškai revoliucijai knygos nebespausdinamos, o specialiai apmokyti virėjai gamina maistą ant ugnies, kuri gaunama deginant muziejuose dar išlikusias knygas. Maistas gaminamas taip, kad knygos atmosfera ir turinys sublimuotųsi valgančiajame. Book’n’grill vadinamas užsiėmimas – puiki, nors gal ir nenauja metafora, bet Bradbury ir Truffaut perspėjimas taip pat vis dar aktualus.