Dvasia šarvuose
(Kôkaku Kidôtai)

Filmo centre – stipri moteris (beje, ar moteris? Ribos tarp lyčių, gyvybės ar kiborgo smarkiai apsitrynusios). Su ja asocijuojasi laisvė ir galia, nepaprasta fizinė jėga. O kur dar įspūdingoji termooptinio kamufliažo savybė, leidžianti visiškai susilieti su aplinka, tapti nematomai...

Filme įtaigiai sukurtas futuristinis daugiakultūrinio didmiesčio įvaizdis, tapęs etaloniniu vaizduojant kiberpanką. Dangoraižiai ir baisūs, šiukšlini, užtvindyti lūšnynai. Blausiai šviečiančios neoninės šviesos, hieroglifai iškabose. Jokio saulės spindulėlio, tamsūs debesys ir lietus. Tokio miesto žmonės, patyrę visą ar dalinį kibernetinį protezavimą, bejausmiai ir bedvasiai. Čia ir rutuliojasi daug paslapčių paliekanti istorija be atsakymų.

Aukštosios technologijos visiškai užvaldė pasaulį. Jos lemia ir valstybių galią. Beje, šiame filme kibernetinė erdvė pirmą kartą pavaizduota kaip žalių ženklų lietus. Toks, kokį vėliau matome garsiojoje „Matricoje“. Filme sukurti ir paveikūs futuristinės policijos, agentų, dirbtinio intelekto ginklų įvaizdžiai.

Ar gali kiborgas iš skaitmeninės programos virsti savarankiška asmenybe? Ar jis gali turėti dvasią? Atsakymas, matyt, siejamas ir su filmo pavadinimu. Šarvai – kūno įvaizdis, net jei jis iš titano. Jame visada slypi dvasia.

Anime „Dvasia šarvuose“ sulaukė milžiniško populiarumo visame pasaulyje, tačiau savo šalyje, Japonijoje, taip aukštai įvertintas nebuvo. Ten buvo nepriimtinas mangos siužeto supaprastinimas, pradanginęs ir jos subtilų juodąjį humorą.

Kita vertus, to paties pavadinimo vaidybinis perdirbinys, 2017 m. sukurtas režisieriaus Ruperto Sanderso, atvirkščiai – sulaukė daug kritikos Vakaruose, kam japonai visiškai nepritarė... Piktintasi, kad pagrindinę heroję japonę Motoko vaidina Holivudo žvaigždė Scarlett Johansson. Prieš ją net buvo renkami anime gerbėjų protesto parašai. Filmo kūrėjai buvo kaltinami veikėjų „išbalinimu“, rasizmu...

Neįtiko ir tai, kad konkreti anime veiksmo vieta Japonija tapo universaliu bevardžiu didmiesčiu. O japonams atrodė, kad per daug dėmesio skiriama išvaizdai ir nebepaisoma esmės. Net anime režisierius Oshii gynė Johansson, teigdamas, kad herojės vardas ir kūnas netikri, tad ji visai neprivalo būti azijietiškos išvaizdos, net jei taip buvo ankstesniame filme. Jis prikišo protestuotojams politikavimą, o menas juk turėtų būti laisvas nuo politikos.

Johansson suvaidinta herojė turi robotizuotą kūną, bet žmogaus smegenis. „Jaučiausi, lyg mano smegenys būtų kažkieno kito galvoje“, – sakė ji. Išaiškėjus, kad jos praeitis sumeluota, ji ryžtingai ima ieškoti tiesos, kuri veda į pačią save. Kas aš esu? Ar mano praeitis svarbi, ar irgi tik skaitmeninis implantas, kurį galima pakeisti įsilaužus į smegenis?

Vaidybinis filmas „Dvasia šarvuose“ kritikuojamas dėl neišradingos interpretacijos. Tačiau gal tai veikiau trokštami reikalavimai, o ne kūrėjų pasirinktos žaidimo taisyklės. Vargu ar norėta pralenkti senąjį filmą, matyt, labiau siekta jį „sušiuolaikinti“, padaryti lengviau suvokiamą ir prieinamą žiūrovams.

Tai patvirtina ir nuoseklesnis pasakojimas, ir vaidinti pakviestos pasaulinės žvaigždės: Juliette Binoche, Takeshi Kitano. Kas galėjo į kiberpanko filmo epizodinį vaidmenį atvilioti kruopščiai vaidmenis besirenkančią Binoche, kuri prisipažino, kad scenarijuje nėra ką suprasti... Manyčiau, vis dėlto humanistinė šio filmo ištarmė, tegul ir titano „šarvuose“ išsaugota dvasia.

Nors filmo vizualus stilius nesiekia „Matricos“ virtuoziškumo ar „Likvidatoriaus“ plastinio grožio, jo specialieji efektai įspūdingi, ateities technologijų vaizdiniai apgalvoti ir kruopščiai sukurti. Pasirodo ir grėsmingi dirbtinio intelekto ginklai – gigantiški vorai. Clinto Mansello muzika irgi labiau priartina filmą prie mūsų laikų.

Filme keliami rimti klausimai apie androidų įsigalėjimą ir galimas pasekmes. „Dvasia šarvuose“ – detali, konceptuali ir prikaustanti dėmesį antiutopija, kuri atrodo kaip nerimastinga mūsų tikrovė ar, anot Michelio Foucault, heterotopija, kai matai save neegzistuojančioje erdvėje. Nepaisant nepalankių kritikos atsiliepimų, vis dėlto tai viena geriausių holivudinių mangos adaptacijų.