Kristaus kūnas
(Boże Ciało)
Kristaus kūnas, aktoriaus kūnas
Kristaus kūnas, aktoriaus kūnas
Režisierius Jan Komasa
Scenarijaus autorius Mateusz Pacewicz
Operatorius Piotr Sobociñski jaun.
Vaidina Bartosz Bielenia, Aleksandra Konieczna, Eliza Rycembel, Tomasz Ziętek, Barbara Kurzaj, Zdzisław Wardejn, Łukasz Simlat
2019, Lenkija, Prancūzija, 115 min.
Platintojas Lietuvoje „Kino pavasaris“
Kiekvieno, net ir mažiausio personažo biografija vyksta vien tik filmo erdvėje, todėl ne tik personažas čia priklauso nuo aktoriaus pastangų, bet ir pats aktorius priklauso nuo dramaturginės savo išraiškos. „Kristaus kūne“ aktoriumi pasitiki ir dramaturgija, ir režisūra. Rodos, kad aktoriui skirta ne tik pasakoti, bet ir „atlaikyti“ čia esantį naratyvą: iš pataisos namų išeiti besiruošiantis Danielis norėtų tapti kunigu, tačiau negali to padaryti dėl nusikalstamos praeities. Į darbą lentpjūvėje keliaudamas ir atsitiktinai pakelės miestelio bažnyčioje atsidūręs Danielis „virsta“ kunigu, kai susiklosčiusios aplinkybės pasiūlo pasirūpinti dvasininko netekusiais parapijiečiais. Per santykį su religija mezgamas dramaturginis konfliktas: apsimetęs dvasininku Danielis ne tik verčia suabejoti tikinčiuosius savo dvasingumu, bet ir sustiprina jų tikėjimą. Tačiau kritikos Lenkijos visuomenei negailintis režisierius nenuslysta į moralizavimą, o veikiau analizuoja ir mąsto kartu su filmo personažais. Religiją ir tokį grubų, tačiau kartu subtilų jos „veidą“ filmo kūrėjai perteikė pasitelkdami aktorių – Bartoszo Bielenios kuriamas Danielis ne tik įkūnija filmo temą, bet ir nurodo jo kryptį. Kristaus kūnas šiame pasakojime virsta paties aktoriaus kūnu, per kurį į paviršių išnyra nuožmus ir tiesmukas, tačiau atviras ir laisvas Dievas.
Nors dramaturgija „Kristaus kūne“ įtraukia aktorių, neleidžia jam stabtelėti, iškristi iš pasakojimo ar personažo, išplėsdamas šias ribas gerokai už siužeto linijos aktorius tampa dar stipresne personažo, o šis – paties filmo dalimi. Tad Bielenios kuriamas Danielis ne tik parašytas, bet ir stipriai išreikštas per aktorinę kalbą. Toks aktoriaus įkūnytas personažas tampa ir filmo tema, ir jos išraiška.
Be abejo, Danielis yra dramaturgiškai psichologizuojamas, tačiau ne visi jo veiksmai ar mintys filme randa paaiškinimą. Čia jis klaidina: su kokiu užsidegimu Danielis budi sargyboje, kol mušamas kitas pataisos namų auklėtinis, su tokia pat aistra skaito pamokslą bažnyčioje. Dviprasmiškas Danielio elgesys neprisileidžia stebinčiojo empatijos, tačiau mistifikuojant personažo santykį su religija išvengiama veikėjo (nu)vertinimo. Likdamas nepastebėtas arba bent jau psichologiškai nesupaprastintas, šis personažo nerišlumas nesuvaržo ir paties aktoriaus. Beje, erdvūs, bet sustingę kadrai, pasyvi, apmirusi aplinka, pilki žmonės tik dar labiau išryškina dominuojančias Danielio emocijas. Tai lyg priklydęs žvėriūkštis – nepritapęs, sutrikęs, išgąsdintas. Aktorius „Kristaus kūne“ taip glaudžiai susiejamas su kuriamu personažu, kad, rodos, ima jįperrašinėti pats. Filme nevaizduojamas joks Danielio virsmas „savimi“. Kitaip tariant, čia personažas dramaturgiškai neauginamas kartu su pasakojimu, o kuriamas nuo pat pirmų kadrų pačiam Danieliui jau esant „personažu“. Rodos, kad istorija čia prasideda ne nuo pradžios, o nuo (personažo) lūžio momento, iki kurio „prieiti“ žiūrovas turi vienas.
Pasivyti personažą „Kristaus kūne“ padeda režisūrinė filmo struktūra: siūlydamas taip „įšokti“ į pasakojimą, scenarijaus autorius Mateuszas Pacewiczius sąmoningai palieka dramaturginių „skylių“, kurias užpildo daugiaprasmis vaizdas. Panašus efektas sukuriamas filme „Aš, Olga Hepnarova“ (rež. Tomás Weinreb, Petr Kazda, 2016), kai aktorė Michalina Olszańska nuo pirmų kadrų jau yra Olga – atstumianti ir problemiška mergina, su kuria žiūrovui beveik neįmanoma ir net nesiūloma susitapatinti. Tik vėliau, jau pasivijus pasakojimą ir personažą, galima įsileisti empatiją ne konkrečiam žmogui, o žmogiškumui, pajusti filmo tėkmę ir leistis jos vedamam. Tiesa, per Olszańskos sukurtą veikėją sąmoningai stengiamasi išryškinti patologišką keistumą kaip esminį personažo bruožą. Hepnarovos charakterio savybės netgi tampa filmo įvykių priežastimi, todėl aktorė jas specialiai išdidina. „Kristaus kūne“ aktorius prisileidžia personažą kiek kitaip. Čia jau norisi kalbėti nebe apie aktoriaus įsikūnijimą į personažą, bet tarsi apie atvirkščią veiksmą – personažo įsikūnijimą į aktorių. Turiu omeny fizinį aktoriaus kūną, kuris savaime formuoja personažo charakterį. „Kristaus kūne“ Bartoszas Bielenia savo išvaizda tik dar labiau įžemina paslaptingą Danielio veikėją, sukurdamas kontrastą su religiniu personažo atspalviu filmo pasakojime. Tad net ir išoriškai personažą keičia paties aktoriaus psichofizika, konkretus veikėjas reikalauja konkrečios išvaizdos, tam tikro žodyno, kalbėjimo manieros. Kita vertus, įsikūnijimas reiškia ir psichologinę būseną, tačiau ir šioje tarsi susidvejinama: iš aktoriaus emocijos pereina į personažą, iš (dramaturginio) personažo – į aktorių. Rodos, aktorius čia išgyvena ir dramaturginį, ir realų pasaulį tuo pat metu. Tad, nors ir atiduodamas save dramaturginiam veikėjui, aktorius išlieka sąmoningas, atidus ir reaguojantis šio personažo kūne. Tačiau personažas dažniausiai išryškina ne aktoriaus savastį, o veikiau kažką kita – dramaturgijos ir aktorystės mišinį, kuris nėra tik viena ar kita. Tai, kas iš aktoriaus ir dramaturginio veikėjo (ne)suderinamumo įgauna visiškai naują pavidalą.
Žinoma, galima tik spėlioti, ar baigtinį personažą sukuria pats aktorius, ar įtakos tam turi kino kalba: ar režisūrai pavyksta įkūnyti nuojautas, ar dramaturgija kreipia aktoriaus intuiciją. Galima svarstyti, kaip aktoriui atsiverti čia padeda operatorius arba kaip jį „apvagia“ montažas. Tačiau „Kristaus kūnas“ ypač išryškina žmogų, kuris į atmintį įsirėžia kur kas labiau nei statiška kamera, kadro gylis ar dramaturgija.
Šie ir kiti filmo dėmenys neabejotinai tarnauja personažui, pabrėždami ir kūnišką jo pavidalą. Tai aktorinė erdvė, kurioje taip puikiai jaučiasi Bartoszas Bielenia. Tai personažo pasakojimas, iš kurio atėmę aktorių rasime tik paprasčiausią istoriją. Dar vieną iš daugelio.
