Likvidatorius
(Blade Runner)

Replikantai tarp mūsų

„Likvidatorius“, 1982
„Likvidatorius“, 1982

Likvidatorius (Blade Runner)

Režisierius Ridley Scott
Scenarijaus autoriai Hampton Fancher, David Webb Peoples (pagal Philipo K. Dicko romaną „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“)

Operatorius Jordan Cronenweth

Vaidina Harrison Ford, Rutger Hauer, Sean Young
1982, JAV, 117 min.

 

„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049)

Režisierius Denis Villeneuve
Scenarijaus autoriai Hampton Fancher, Michael Green

Operatorius Roger Deakins
Vaidina Harrison Ford, Ryan Gosling, Robin Wright, Ana de Armas, Jared Leto

2017, JAV, D. Britanija, Vengrija, Kanada, Ispanija, 164 min.


Praeitis ir mirtis reiškia, kad esate žmogus. Viena svarbiausių garsios 9-ojo dešimtmečio pradžios distopijos „Likvidatorius“ tema yra troškimas būti žmogumi ir suprasti, ką tai reiškia. Pratęstame pasakojime „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ ne mažiau svarbu atrodyti žmogumi, apsimesti ir apginti savo matomą žmogiškumą. Pirmoje dilogijos dalyje dar gana aiškiai nutuokiame, kas yra dirbtina, kas ne, o tęsinyje jau susiduriame su pasauliu, kuriame klausimo apie tikrumą problematiką papildo ir savaip įkalina dvigubos prigimties ir jos dauginimosi tema. Kameriškus (ir ironiškus), asmeniškus susirėmimus už žmogiškumą keičia patetiškos kovos nuojauta ir šūkiai už rūšies išlikimą – žmonių ar replikantų. Dilogija įdomi ir tuo, kad iš populiariojo kino produktų srauto išsiskiria filosofine ištarme, kultūros pagrindu, aikštingu vizualumu – tai lyg melancholiški partizaniški „arthauziniai“ pleištai žanrų kumuliacijos karštinės dešimtmečiais.

Pirmajame filme dirbtinio intelekto produktai replikantai išsprūdo iš „Tairelio“ (Joe Turkel) gamyklos. Jie nori gyventi savo gyvenimą, jų medžiotojas Dekardas (Harrison Ford) turi tam užkirsti kelią, įsimyli replikantę Reičel (Sean Young) ir jiedu nusprendžia, kad nori būti kartu, nebūtinai ilgai ir laimingai. Paraleliniame ir ne ką mažiau spalvingame siužete keliems pabėgusiems dirbtinio intelekto produktams ramybės neduoda mintys apie galiojimo laiką ir mirtį kaip bendrumo su žmonėmis įrodymą. „Bėgančiame skustuvo ašmenimis 2049“ tampa aišku, kad situacija nebuvo suvaldyta ir pasaulis priartėjo prie krizės – replikantų ir žmonių susirėmimo grėsmės. Replikantas K (mąslus ir liūdnas Ryanas Goslingas) tarnauja žmonėms, turi surasti kelis atskalūnus ir pašalinti aplinkybę, galinčią sukelti karą tarp žmonių ir replikantų. Atrodo, Reičel ir Dekardas susilaukė palikuonio, o tai iš esmės pakeistų galios žemėje dalybas. K, kaip ir Reičel pirmajame filme, turi ne tik implantuotus prisiminimus, bet ir įsitikinimą, kad jie tikri. K atkartoja Reičel motyvą iš pirmo filmo – jis mano, kad yra ne visai dirbtinis intelektas. Reikia išsiaiškinti.

Kaip ir daugelį masinės kultūros produktų, siekiančių filosofinių ištarmių ir memento mori, pirmąją versiją lydėjo sužlugęs platinimas, permontavimas, po kelerių metų – žanro gerbėjų ir kritikų atsikvošėjimas, meilės prisipažinimas kiek ilgesnei autorinei režisieriaus versijai, o 10-ajame dešimtmetyje – susižavėjimo ja banga. Antrasis filmas santykių su publika istorijos veik neturi, užtat turi uždarbį, gerbtino tęsinio reputaciją ir pluoštą pagyrų puikiems vizualiniams sprendimams (operatorius Rogeris Deakinsas). Ir tai savaip atspindi abiejų „Bėgančių skustuvo ašmenimis“ (ne)prisitaikymą prie popkultūros standartų, taip pat kaip prie aktualizmo – antrame filme žmonių bei replikantų normų „leidžiamoji“, o ir „vykdomoji valdžia“ yra veiklių moterų rankose, teisingiau, jų užprogramuotose mintyse ir kovoms ištreniruotose kojose (ironiška, tik K aptarnaujanti holograminė meilužė atitinka visus moteriškumo stereotipus).

Tai, kas Ridley Scottui atrodė kaip ateitis, šiandien atrodo kaip netobula, bet pilna aistrų šurmulio praeitis. Be jos neįsivaizduojama jokia ateitis, todėl Scotto distopija yra ir apie tai, su kokiais prisiminimais kiekvienas būsime ateityje.

Praeities nuotraukos, teisingiau, praeities sugalvojimas, sufabrikavimas, išgalvoti tėvai, sumanytas praėjęs gyvenimas, yra svarbiausias replikantės Reičel įrodymas, kad ji – gyvas žmogus. Tai praeitis, įvaizdinta dosniose estetinėse formose, derinančiose klasiką, ją perfrazuojančias formas ir futurizmą.

Apskritai kultūra „Likvidatoriuje“ ir yra žmogiškumo įrodymas. Išlikusi prisiminimuose, ji sukuria žmogaus turinį, įvardija ir jo išskirtinumą, ir priklausomybę sociumui. Tokios reikšmingos ir filmo ištarmei, ir estetiniams sprendimams nuotraukos „Likvidatoriuje“, atrodo, iliustruoja Susan Sontag svarstymus apie fotografijos prigimtį ir galimybes (operatorius Jordanas Cronenwethas). Nedrįsčiau to laikyti atsitiktinumu – 1982-aisiais Sontag eseistika jau buvo tapusi vienu svarbiausių ir madingiausių intelektualinių trend’ų.

Nespalvotas nuotraukas, kaip akcentuojamą prisiminimų saugyklą pirmame filme, pakeičia judančios praeities vaizdų hologramos antrajame – trūkinėjantys Elvis Presley, Frankas Sinatra ir kiti, įženklinantys besislapstančio nuo žmonių ir replikantų Dekardo tapatybę. Tai, ko gero, pačios ironiškiausios ir efektingiausios „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“ scenos.

Ne mažiau replikantes ir replikantus (ypač pirmajame filme) domina ir jų pačių galiojimo laikas – kiek laiko skirta pabūti (ne)tolimoje ateityje, kurią mes ką tik išgyvenome (beje, filmo veiksmas vyksta prieš metus – 2019-aisiais). Taigi herojai, žmogaus ir replikantės Dekardo ir Reičel pora, šiuo metu gyvena tarp mūsų. Esama nuomonių, kad Dekardas irgi replikantas, ir tai nestebina, turint omenyje, kad jį, beveik nekeisdamas „Žvaigždžių karų“ ir „Indianos Džounso“ vaidybos manieros, įkūnija Harrisonas Fordas. Kiek apstulbusio Han Solo išraiška, lydinti Dekardą, suteikia filmui ironijos, o personažui – „replikos“, dirbtinumo savybių. Apskritai, pirmasis filmas ir šiandien yra lyg koks popkultūros „stalkeris“, kurio interpretacijų treniruotėms neatsispyrė garsiausi intelektualai (pvz., Slavojus Žižekas) ir kuriam šia prasme iš kiberpanko klasikos prilygsta nebent „Matrica“. Duoklę Tarkovskiui dar tiesmukiau įvaizdina „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“ dykumos ir scena, kai atvykusį į Dekardo „zoną“ K (vargšas yra įsitikinęs, kad Dekardas jo tėtis) sutrikdo „Stalkerio“ motyvas – tarpduryje stovintis senas šuo.

Vis labiau intensyvėjančio vaizdo filosofiją (9–10-ąjį dešimtmečius toliau grumtasi su televizijos ekspansija ir už kiekvieną „boxoffice’o“ rodiklį) „Likvidatoriuje“ įvaizdina tankūs kultūros ir ypač kino kultūros ženklai, daiktai, užuominos, citatos. Iš esmės tai kompensuoja privalomą siužeto posūkių, grumtynių, gaudynių kartojimo efektą – už kiekvieno posūkio, kiekviename kadre yra vis kita Fritzo Lango „Metropolio“ citata ar „juodojo kino“ pamėgti besisukančių griozdiškų ventiliatorių, skambant Vangeliui, sukiniai bei tamsą paryškinantys, net tirštinantys horizontalūs žaliuzių šviesos „brūkšniai“. Atsitiktinumas, o gal linkėjimai Hitchcockui, kad blogosios replikantės ir replikantai – blondinės ir blondinai, kaip Daryl Hannah dirbtinė Prais ar pagrindinis, žavingas ir išmintingas šviesaus atminimo Rutgerio Hauerio replikantas Rojus (demoniškas dirbtinis intelektas, sumojęs, kad gyventi bijant mirties ir yra tikroji vergovė).

Bendri filmo erdvės planai – aštrūs dangoraižių siluetai, fantastiniai, nerealistiniai proporcijų deriniai, neoninių šviesų kaligrafija, sukurianti užburiantį dirbtinį spalvotą apšvietimą, kuris iš laiko perspektyvos atrodo lyg įžanga į Wong Kar-wai’aus kiną.

Iš arčiau – nešvara, pasaulio šiukšlynas. Išlakūs siluetai ir sklandantys automobiliai, aukštųjų technologijų rezultatai ir neekologiška, prišnerkšta gatvių raizgalynė su zujančiu aptarnaujančiu personalu fiksuoja naująją pasidalijusio pasaulio tikrovę, kurioje visą laiką rūgščiai lyja. Blizgesio ir bauginančios nešvaros, neekologiškos erdvės derinys pagal „Likvidatorių“ yra ateitis. Jos gatvėse knibžda žmonės su respiratoriais, akiniuočiai, egzotiškų gyvūnų turgaviečių pardavėjai. Bauginančiame Los Andželo turguje angliškai nesusikalbėsi. O lyg iš Holivudo Aukso amžiaus atklydusi „frykų“ su apsauginėmis kaukėmis grupelė – tarsi dar viena citata, primenanti, kad kinas lyg unikalus gyvas organizmas turi praeitį, yra jos pilnas. Tai vis atsikartojantis šios vizualinės kiberpanko žanro poemos motyvas. Žinoma, šis „tekstų triukšmas“, būdingas abiem filmams, nesidrovi ir komercinio pragmatiškumo, tik neoninę „Budweiser“ reklamą antrajame keičia „Coca-Cola“.

Tai, kas pirmojo filmo personažams atrodė kaip ateitis, labiau panašu į dabartį. 2049-ieji jau gerokai mažiau prirūkyti. Beje, tai, kad replikantas K rūko, yra jo kitoniškumo, žmogiškumo požymis. Gaila, kad panašios subtilesnės užuominos apie žmogų, kaip nesterilų sutvėrimą, skęsta manieringoje estetikoje ir užgožiamos banalių dialogų. Apskritai, rafinuotas „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“ vaizdas, atrodo, įnirtingai siekia pridengti pompastišką intelektinį paprastumą. Antrasis malonus akiai, be skrupulų demonstruoja techninius skaitmeninio kino efektų pranašumus, palyginti su analoginio galimybėmis, – kai kurios scenos artėja prie autoparodijos, ypač kai aplink personažus skraido į dėles panašūs juodi įrenginiai. Grožėjimasis geru skoniu, padaugintu iš techninių galimybių, palaipsniui nutolina nuo ištarmės; vizualiai nepriekaištingas reginys paradoksaliai eižėja į atskirus elementus, tai žavinčius estetika, tai prajuokinančius minties seklumu.

„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ – lyg koks naujojo romano personažas, draskomas prieštaravimų; jis turi suderinti agresyvų vizualumą ir aiškiai suformuluoti visus pranešimus. Vos spėji pagalvoti, kad antrajame filme kuris nors replikantas ar replikantė yra labiau žmogus nei tikras žmogus, tuoj tokios negudrios mintys suskamba dialoguose ir dar paaiškinamos, iliustruojamos. Savimi besigrožinčių fragmentų srautas verčia klausti, ar jie turėtų būti suvokiami kaip rišlus tekstas? O gal tai tikroviška distopija – vaizdų diktatūra kaip totalus estetinis malonumas.