Pareigūnas ir šnipas
(J’accuse)
Epochos įžanga
Epochos įžanga
Režisierius Roman Polanski
Scenarijaus autoriai Robert Harris, Roman Polanski (pagal Roberto Harriso romaną „Pareigūnas ir šnipas“)
Operatorius Pawel Edelman
Vaidina Jean Dujardin, Louis Garrel, Emmanuelle Seigner, Grégory Gadebois
2019, Prancūzija, Italija, Lenkija, 132 min.
Platintojas Lietuvoje „Garsų pasaulio įrašai“
Tai rūškanas 1895 m. sausio 5-osios rytas, Prancūzijos armijos generalinio štabo stažuotojo kapitono Alfredo Dreyfuso degradavimo ceremonija. Perskaitomas karo tribunolo nuosprendis, kaltinantis šnipinėjimu Vokietijai, nuo nuteistojo kepurės ir munduro nuplėšiami karinio laipsnio ir pasižymėjimo ženklai, net sagos ir kelnių lampasai, sargybos karininkas į kelį perlaužia Dreyfuso kardą. Viešą pažeminimą lydi antisemitinės karininkų replikos ir minios ūkimas, stelbiantis nuteistojo šūksnius: „Aš nekaltas! Tegyvuoja Prancūzija! Tegyvuoja armija!“
Alfredo Dreyfuso teismas buvo paskubomis ir grubiai sufabrikuotas. 1894 m. rudenį į Generalinio štabo žvalgybos, vadinamos Statistikos valdyba, rankas pateko Vokietijos karo atašė adresuotas jam siunčiamų slaptų artilerijos techninių duomenų sąrašas, nors tikslaus dokumentų turinio žvalgyba nežinojo. Paaiškėjo, kad kariuomenėje veikia šnipas ir veikiausiai jis artileristas, susijęs su Generaliniu štabu. Tokių buvo tik keletas, tarp jų – žydas Alfredas Dreyfusas, kilęs iš Elzaso, atplėšto nuo Prancūzijos per 1870–1871 m. karą su Vokietija. Išvada piršosi savaime. Statistikos valdybos viršininkas pulkininkas Sandherras informavo karo ministrą Auguste’ą Mercier, šis davė nurodymą ištirti reikalą majorui du Paty de Clamui, kuriam Dreyfuso rašysena pasirodė panaši į rastą įkaltyje. Kitų įrodymų nebuvo, bet „nuo kada mums reikia įkalčių prieš žydus“, ir gruodžio pabaigoje Dreyfusas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, ištremiant į Velnio salą. Tai mikroskopinis žemės lopinėlis prie Kajenos (Prancūzų Gvianos) krantų, Napoleono III laikais paverstas politinių kalinių tremties vieta, sutelpantis į vieną filmo kadrą. Kamera atsitraukia tolyn, dar kartą atsitraukia – sala, o su ja ir Alfredas Dreyfusas, išnyksta.
Taip, beje, ir galėjo atsitikti, jei ne tolesni įvykiai, tapę garsiąja Dreyfuso byla, amžių sandūroje sukrėtusia Prancūzijos visuomenę ir atskleidusia modernaus antisemitizmo esmę. O ji tokia, kad naujojoje nacionalistinėje Europoje vietos žydams nebuvo numatyta. Žydų emancipacija, išėjimas iš uždaros bendruomenės ir įsiliejimas į viešąjį gyvenimą XIX a. pabaigoje kėlė audringą pasipiktinimą, atsirado daugybė antisemitinių laikraščių ir žurnalų su šlykščiais paskviliais ir atgrasiomis karikatūromis. Būtent toje modernybės aušroje buvo sukurti mitai apie žydų sindikatą ir pasaulinį jų sąmokslą. Alfredas Dreyfusas pabandė kišti nosį kur nereikia, ir sunkios durys ją privėrė. Dreyfuso byla maksimaliai išryškino šiuos laiko ženklus, nors jis pats senatvėje pavadino savo procesą tik fatališka klaida. Tačiau būtent ši byla, sukėlusi neregėtą antisemitizmo bangą, paskatino žurnalistą iš Vienos Theodorą Herzlį ieškoti žydams išsigelbėjimo ir kurti sionizmo sąjūdį.
Paradoksas, bet pats Dreyfusas šioje byloje buvo tik antraeilis veikėjas. Toks jis yra ir Romano Polanskio filme, sukurtame, kaip ir „Vaiduoklis“ (2010), sykiu su anglų rašytoju Robertu Harrisu pagal 2013 m. parašytą jo romaną „Pareigūnas ir šnipas“, inspiruotą Polanskio. Prancūziškas filmo pavadinimas kitoks – „J’accuse“ („Aš kaltinu“). Taip vadinosi garsusis Émile’io Zola atviras laiškas Respublikos prezidentui Felixui Faure’ui, pasirodęs liberaliame laikraštyje „L’Aurore“ 1898-ųjų sausio 13-ąją, Dreyfusui kalint jau trejus metus ir karo tribunolui ką tik išteisinus Esterhazy. Išspausdintas specialiu 300 tūkst. egzempliorių tiražu, jis prilygo bombos sprogimui, tiesiai kaltindamas kariuomenės viršūnę, pamynusią teisę, nuteisusią nekaltą žmogų ir dangstančią tikrąjį kaltininką. Straipsnis iškėlė Bylą (tada ji pradėta vadinti tiesiog taip) į visuomenės dėmesio centrą ir suskaldė ją į vadinamuosius dreifusininkus ir antidreifusininkus. Pirmieji deklaravo tiesos ir teisingumo viršenybę, antrieji gynė tariamas nacionalines vertybes ir valstybės institucijų neklystamumą. Kilo bruzdėjimai, gatvėse buvo deginami „L’Aurore“ numeriai, dužo stiklai, aidėjo šūksniai „Mirtis žydams!“. Zola buvo patrauktas atsakomybėn už šmeižtą, nuteistas metus kalėti ir priverstas bėgti iš šalies. Vis dėlto tai buvo lūžis, pakreipęs Dreyfuso bylos eigą ir ilgainiui nulėmęs Prancūzijos demokratijos ateitį.
O iki tol byla ruseno uždaruose Statistikos valdybos kabinetuose ir į viešumą pateko tik dėl vieno žmogaus sąžiningumo. Jis ir yra pagrindinis Polanskio filmo veikėjas. Tai pulkininkas Georges’as Picquart’as (Jean Dujardin). Dreyfuso teisme jis buvo Generalinio štabo atstovas, įpareigotas paveikti proceso baigtį ir pats tikėjęs jo teisėtumu. Kaip ir visi karininkai, Picquart’as nemėgsta žydų ir to neslepia, tačiau nešališkumas jam svarbesnis už antipatijas ar simpatijas. Tą jis atvirai ir iškloja Karo akademijos klausytojui Dreyfusui (Louis Garrel), retrospektyvioje scenoje reiškiančiam dėstytojui pretenzijas už jam neva dėl kilmės sumažintą pažymį.
1896 m. pradžioje perėmęs iš nepagydomo sifilitiko Sandherro žvalgybos viršininko pareigas, Picquart’as aptinka, kad šnipinėjimas nesiliovė. Vokietijos ambasadoje dirba kambarinė, kas savaitę pristatanti Statistikos valdybai iš šiukšliadėžių surinktas popierių skiautes. Taip iš skutelių buvo sudėliotas pagrindinis teismo įkaltis, minėtas perduodamų duomenų sąrašas (bordereau). Taip dabar atkeliauja ir karo atašė Schwartzkoppeno telegramos juodraštis, adresuotas kažkokiam majorui Esterhazy. Kas jis? Dar vienas išdavikas? Paaiškėja, kad Charles’is Esterhazy – labai abejotinos reputacijos tipas, beveik nebūnantis savo dalinyje Ruane, stumiantis laiką kafešantanuose ir atvirai besilankantis Vokietijos ambasadoje.
Augančią įtampą Polanskis meistriškai kuria iš nuolat rausiamų dosjė, popierių ir jų skiaučių. Ją stiprina operatoriaus Paweło Edelmano perteikta slogi, tarsi sušvinkusi, prieblandoje skendinti filmo atmosfera. Statistikos valdyba greičiausiai atrodė kitaip, bet čia – tai pažiūrėti apleistas pastatas („užtat visiškai saugus“), kuriame snaudžia nukaršęs durininkas, kortomis pliekia slaptieji agentai, o viršuje pluša šifruotojai ir skiaučių dėliotojai. Picquart’o pavaduotojas majoras Henry (Grégory Gadebois) tik formaliai laikosi subordinacijos, o personalas traktuoja naująjį viršininką kaip svetimkūnį. Per šį liūną Picquart’ui tenka irtis pačiam. Komiškais personažais išgarsėjusio Dujardino („Artistas“, 2011) vaidmuo šįkart nepaprastai santūrus, pilnas vidinio susikaupimo. Tikrindamas žvalgybos popierius ir mintimis grįždamas į Dreyfuso teismą, Picquart’as ima vis labiau abejoti kaltinimo pagrįstumu. Galiausiai į jo rankas patenka Esterhazy prašymas Karo ministerijai, rašytas bordereau autoriaus ranka. Teismo procesas buvo suklastotas neturint jokių įrodymų, majoras Henry davė melagingus parodymus, neva įslaptintas asmuo įvardijęs Dreyfusą kaip šnipą, o grafologijos ekspertas Alphonse’as Bertillonas (kaip visada puikus Mathieu Amalricas) „įrodė“, jog kaltinamasis sąmoningai pakeitė savo rašyseną. Dabar, kai Picquart’as ateina pas Bertilloną, kad šis palygintų bordereau ir Esterhazy prašymą, apstulbęs ekspertas ima kaip pašėlęs raustis savo aplankuose, studijuoti tekstus didinamaisiais stiklais ir pagaliau pripažįsta, kad jų rašysena identiška. O paklaustas, kaip jis tai vertina, atrėžia, kad žydai Dreyfuso ranka išmokė rašyti dar kažką.
Teisingumas Picquart’ui svarbiau už simpatijas ar antipatijas. Net už paklusimą įsakymams. Įsitikinęs Dreyfuso nekaltumu, šis keistasis pulkininkas pradeda ilgą ir nelygią savo kovą. Generolams nereikia dar vienos bylos, juk tribunolas priėmė sprendimą, kas padaryta – padaryta, ir visiškai nesvarbu, kaltas Dreyfusas ar ne. Dėl armijos prestižo leistina net klastoti papildomus „įkalčius“, pavyzdžiui, sukurpti Italijos karo atašė Panizzardi laišką Sczwartzkoppenui, patariantį neigti bet kokius santykius su „tuo žydu“. Nepaklusnusis Picquart’as nušalinamas nuo pareigų ir išsiunčiamas į dalinius šalies pietuose, vėliau dar toliau – į kolonijas Afrikoje. Po metų be leidimo sugrįžęs į Paryžių, jis sekamas, stoja prieš apklausą, kaltinamas pats sufalsifikavęs Esterhazy adresuotą telegramą, o vėliau suimamas už karinės paslapties atskleidimą. Sulaužyti priesaiką Picquart’ą verčia ciniškas karinės vadovybės sąmokslas ginti kaltą ir skandinti nekaltą žmogų. 1897 m. pabaigoje Picquart’as praneša Dreyfuso šalininkams, kad bordereau parašė Esterhazy. 1898 m. sausio 10-ąją karo tribunolas skubiai šį išteisina. Sausio 13-ąją pasirodo Zola „J’accuse!“.
Dreyfuso byla, trukusi dvylika metų, apėmė daugybę įvykių ir aspektų, tad aprėpti juos filme neįmanoma. Neatsitiktinai Polanskis sutelkia dėmesį į vieną jos dalyvį, pabrėždamas asmeninės atsakomybės svarbą. Pulkininkas Picquart’as liudijo ir Zola, ir antrajame Dreyfuso teisme. Vienas stojo prieš melagingai liudijančius buvusius kolegas, susitelkusį kariuomenės elitą, šališkus teisėjus, teismo rūmus apsiautus įaudrintoms antidreifusininkų minioms. Ir nors jo pastangos nedavė tuoj pat apčiuopiamų rezultatų, jos vis dėlto keitė šalies politinį klimatą. 1898 m. rugpjūtį majoras Henry per apklausą prisipažino suklastojęs Panizzardi laišką. Kitą dieną jis skustuvu persirėžė gerklę kalėjimo kameroje. 1899 m. birželį Aukščiausiasis Teismas paskelbė Dreyfuso bylos peržiūrėjimą. Tačiau, parplukdytas į Reną Bretanėje, jis vėl buvo teisiamas ne civiliniame, o karo teisme. Penkiais teisėjų balsais prieš du ir vėl pripažintas kaltu, dėl lengvinančių aplinkybių sumažinant bausmę iki 10 metų. Dreyfusas pasinaudojo prezidento suteikta malone, bet formaliai liko kaltas. Aukščiausiasis Teismas jį galutinai ište sino 1906 metais. Dreyfuso bylą galiausiai laimėjo negausios visuomenės mažumos viešoji nuomonė.
Galėtų pasirodyti, kad Polanskio filmas baigiasi optimistine gaida. Tačiau toli gražu taip nėra. Pakanka prisiminti teismo procesų vaizdus, nudažytus raudona paradinių uniformų spalva, į vieną susiliejančius pompastiškus generolų veidus, antisemitines liudininkų replikas ar buvusio ministro Mercier pareiškimą antrajame Dreyfuso teisme, kad, nepaisant žydų milijonų, niekas nepalauš jo įsitikinimų. Gongai ir kardų žvangėjimas finale lydi ir Alexandre’o Desplat muziką. Pasauliui vėl krypstant nenuspėjama linkme, Polanskio filmo aktualumas nekelia abejonių, ypač nebrandžioms demokratijoms.
Filmo kelias į ekranus nebuvo lengvas. Sumanymą Polanskis anonsavo 2012 m., o 2014-aisiais dėl finansinių sumetimų pradėjo filmavimą Lenkijoje. Tačiau jis buvo sustabdytas, JAV pareikalavus režisieriaus ekstradicijos, kurios Lenkija nepatenkino. 2016 m. filmavimas atnaujintas Prancūzijoje, bet ir vėl sustabdytas, laukiant neįvardyto aktoriaus. Gal filmui tai išėjo tik į naudą, nes Jeanas Dujardinas suvaidino nepriekaištingai. Pernai užbaigtas filmas buvo įtrauktas į Venecijos kino festivalio konkursinę programą ir dar neparodytas susilaukė išpuolių neva dėl turinio sąsajų su Polanskį keturiasdešimt metų lydinčia nebaigta seksualinės prievartos byla. Šios pretenzijos gerokai pritemptos, juk individo persekiojimo tema dažna Polanskio kūryboje („Nuomininkas“, 1976, „Pianistas“, 2002) ir išplaukia iš trauminės jo patirties hitlerinės okupacijos metais. Skandalas įsismelkė net į konkurso žiuri, bet vis dėlto festivalis apgynė profesionalaus vertinimo kriterijus ir skyrė Polanskiui už režisūrą Didįjį žiuri prizą, sutiktą ovacijomis.
Tačiau pjudymas nesiliovė. Jis pasikartojo šiemetinėje „Cezarių“ teikimo ceremonijoje, kur filmas vėl buvo įvertintas už geriausią režisūrą. Aštuoniasdešimt šešerių Polanskis apgynė vieno geriausių pasaulio režisierių vardą, bet nei jis, nei filmavimo grupė apdovanojimo ceremonijoje nepasirodė. Pareiškė nedalyvausiąs viešame linčiavime dėl nepadaryto nusikaltimo, gerokai nuvildamas linčiavimo entuziastes. Bet tik pakurstė jų revoliucinę aistrą. Kaip kiekvienas revoliucinis radikalizmas, jis yra siaurakaktis ir diskredituoja šimtametę tradiciją turintį feminizmo judėjimą.