Pasaulių karas
(The War of the Worlds)
Pasaulių karas, arba Kaip mus išgelbėjo Dievas iš mašinos
Pasaulių karas, arba Kaip mus išgelbėjo Dievas iš mašinos
Pasaulių karas
(The War of the Worlds)
Režisierius Byron Haskin
Scenarijaus autorius Barre Lyndon (pagal H. G. Wellso romaną tuo pačiu pavadinimu)
Operatorius George Barnes
Vaidina Gene Barry, Ann Robinson, Les Tremayne
1953, JAV, 85 min.
Pasaulių karas
(War of the Worlds)
Režisierius Steven Spielberg
Scenarijaus autoriai John Friedman, David Koepp (pagal H. G. Wellso romaną tuo pačiu pavadinimu)
Operatorius Janusz Kaminski
Vaidina Tom Cruise, Dakota Fanning, Miranda Otto, Tim Robbins
2004, JAV, 116 min.
Bet pačioje XIX a. pabaigoje, kai pagrindinius armijos dalinius vis dar sudarė kavalerija ir arkliais tempiama primityvi artilerija, o kita vertus – kai skubias naujienas jau skelbė specialūs vakaro laikraščių numeriai, marsiečiai galėjo būti labai tikslus, beveik mokslinis ateities tikimybių skrodimas. Kaip tik tada ir pasirodė H. G. Wellso romanas „Pasaulių karas“. Ir jame žodžio marsiečiai – į valias. Jis vartojamas taip pat dažnai, kaip istoriniuose Antrojo pasaulinio karo romanuose minimi vokiečiai ar rusai. Nežinau, ar šiuolaikiniam žmogui tai netrukdo į romaną įsijausti. Aš, skaitydamas dabar, kaskart susidūręs su marsiečiu nemačiau galingo, viską siaubiančio priešo iš kitos planetos, o tik, atleiskite, – tupintį Šilanską.
Kinas griauna tokius vaizdinius pasiūlydamas savo viziją. Ji gali būti stipresnė už nuosavą ar mamos pasakotą per balius, jei tik pavaizduota pakankamai įtaigiai. 1953-iųjų juosta „Pasaulių karas“ būtent už specialiuosius efektus laimėjo „Oskarą“. Skamba kaip pažadas. Bet Byrono Haskino filmas net ir susikaupusiam bei atlaidžiam žiūrovui negali nesukelti šypsenos. Nenatūraliai plavinėjančios marsiečių skraidančios lėkštės su gyvatę primenančiais kaklais nori nenori atrodo kaip žaislinės. „Įsikūnijimų“ ir „Žiedų valdovų“ išlepintam žiūrovui įsijausti neįmanoma. Bet ne tik dėl specialiųjų efektų. 1953-iųjų filme pernelyg pastebimai kyšo jei ne propagandinės, tai agresyviai ideologinės žinutės. Kaip kitaip galima vertinti sceną, kai marsiečius JAV armija galų gale bando palaužti atomine bomba ir to stebėti – per paprasto žiūrono atstumą – susirenka visa Kalifornijos miestelio populiacija.
H. G. Wellsas knygoje ne kartą mini žmonijos puikybę, pernelyg didelį pasitikėjimą savimi, savo pasiekimais ir technologijomis. Mini ir kitų civilizacijų neįvertinimą ir nuvertinimą. Paprastai tariant – žmogų jis pirmiausia vaizduoja kaip arogantišką užkariautoją, tą, kuris jaučiasi padėties valdovas net didelio pavojaus akimirką.
Režisierius tai atskleidžia tik vienu inkliuzu. Ką tik miestelyje nukritęs neatpažintas objektas paliekamas prižiūrėti trims vyrams, o visi kiti keliauja į vakaronę ir šoka. Žmonės linksminasi, kol grėsmė pasiglemžia jų artimuosius. Viena vertus, žiūrint iš dabarties perspektyvos tokia arogancija atrodo neįtikima ir juokinga. Kita vertus – 2020 metų pavasario įvykių grandinė.
Vis dėlto filmas atrodo labai lėkštas. Priešingai nei romanas, jis neišlipa už mokslinės fantastikos žanro ribų. Autoriai nori nustebinti ne minties gyliu ir pločiu, ne įžvalgomis, o būtent specialiaisiais efektais, pačia drąsa ekranizuoti romaną apie marsiečių invaziją į Žemę. Ir žmonių elgesys, ir jų požiūris į invaziją – šalutiniai dalykai.
Filmo, kaip ir romano, preambulė – kilęs pavojus. Ji sukuria situaciją, kurioje, regis, laimingos pabaigos scenarijus negalimas. Jei net su atomine bomba neįmanoma nugalėti marsiečių – kas laukia žmonijos? Daug literatūros ir kino autorių šiais laikais (tai matome serialuose) sugeba užsukti intrigą, tačiau artėjant paskutinei serijai išeina šnipštas (ryškiausias pavyzdys – hitas „Dingę“).
H. G. Wellsas išsprendžia viską gudriai, užklumpa skaitytoją iš netyčių. Marsiečius palaužia bakterijos. Mes prie jų pratę, o marsiečiai – ne. Vienas geriausių deux ex machina pavyzdžių literatūroje.
Byrono Haskino klasikinė pabaiga virsta šiokiu tokiu farsu, net badymu pirštu. Pagrindiniai herojai bažnyčioje (!) laukia išganymo arba mirties, arba abiejų kartu, marsiečių viską šluojančios mašinos jau čia pat, tik staiga sustoja, o iš atsidariusio liuko vos gyva išlenda ateivio ranka. Kulminacija ir atomazga užklumpa taip netikėtai, kad žiūrovas, tiesą sakant, pasijunta apgautas.
Stevenas Spielbergas 2005-ųjų ekranizacijoje prie finišo artėja kiek lėčiau ir žiūrovui pasiūlo kelias užuominas apie neišvengiamą laimingą pabaigą. Pirma užuomina – režisieriaus pavardė. Antroji – kažką suprantantis (vis labiau) Tomo Cruise’o veidas.
Tačiau Spielbergas, kaip būdinga Spielbergui, gana šaltą, distanciją išlaikančią G. H. Wellso istoriją pasakoja jausmingai, kartais net sentimentaliai. Jo rankose šis pasakojimas siūlo atpirkimą. Vaikus plakęs savanaudiškas tėvas sunkiausiomis akimirkomis rizikuoja gyvybe, kad juos išgelbėtų. Toks jau tas Stevenas. Jis tiki ne tik žmogumi, bet ir žmonija, net kai visi abejoja. Režisierius bando užgriebti panikos apimtų žmonių elgesį – negebėjimą siekti bendro tikslo ir gelbėti visus, rūpinantis tik savimi. Tačiau tai trumpi epizodai, kuriems pasakojimas žiūrovo neparuošia. Jie iškyla kaip savaime suprantami, akivaizdūs.
H. G. Wellsas ir perspėja, ir kritikuoja. Romaną autorius sugalvojo atsispirdamas nuo savo tėvynainių istorijos – britų elgesio su vietiniais Tasmanijos gyventojais. Prasčiau ginkluota civilizacija neišvengiamai pralaimi. Tačiau užuomina apie britų ar bet kokį kitą imperializmą iš kino filmų pradingsta.
Tiesą sakant, pradingsta šios prasmės ir skaitytojui – man, patogaus gyvenimo vakariečiui. Romano invazija pasirodė juokinga, o žmonių kančios – paveikslinės, nepažadinančios empatijos jausmo. Tikriausiai dėl to, kad jau daugiau nei šimtas metų ateiviai yra įvairių naratyvų, tarp jų ir komedinių, dalis. Tai – nebe mokslinė fantastika, tai lyg mitas ir legenda, pasaka. Arba – anekdotas.
Bet tada pasirodo diabolus ex machina, staiga pasaulį užklumpa neganda. Joks čia anekdotas.
