Švilpautojai
(La Gomera)
Be pradžios, bet su pabaiga
Be pradžios, bet su pabaiga
Režisierius ir scenarijaus autorius Corneliu Porumboiu
Operatorius Tudor Mircea
Vaidina Vlad Ivanov, Catrinel Marlon, Rodica Lazar, Agustí Villaronga, Sabin Tambrea, István Teglas, Cristóbal Pinto
2019, Rumunija, Prancūzija, Vokietija, Švedija, 97 min.
Platintojas Lietuvoje „Kino pavasaris“
Kur kas sunkiau atsakyti į klausimą, kam personažai dirba, nors filme jis ir nuskamba porą kartų. Tik abiem atvejais klausimas užduodamas grynai dėl akių. Kai policininkas per apklausą to teiraujasi čiužinių fabriko savininko, jis kaip sąmokslininkas mirkteli suimtajam, nes abu puikiai pažįsta vienas kitą ir turi bendrų reikalų. Šį spektaklį su kreiva šypsena stebi policininko viršininkė. Vėliau ji pagiria pavaldinį už gerą vaidybą: „Atrodai įtikimai. Tu geras aktorius. Seniai jam dirbi? Kas už jo stovi?“ Iš tiesų – šiame filme visi apie visus žino viską, tačiau personažai ir toliau stengiasi nepriekaištingai, net, sakyčiau, stoiškai vaidinti nežinia kieno paskirtus ar savo pačių susigalvotus vaidmenis.
Viena pastaba: mums, žiūrovams, teisė į aiškumą ir žinojimą nesuteikiama. O keista – juk kai ekrane susiduriame, pavyzdžiui, su dvigubais ar net trigubais agentais, anksčiau ar vėliau imame gaudytis, kuri jų užduotis pirminė, o kuri – antrinė. Savo natūra „Švilpautojų“ veikėjai artimi simultantą lošiantiems agentams, tačiau Porumboiu nė neketina atskleisti mums informacijos apie tikruosius jų prioritetus. Ne todėl, kad specialiai juos slėptų, o veikiau todėl, kad personažai gyvena ant kelių pasaulių ribos ir patys tiksliai nežino, kuri teritorija yra sava, o į kurią jie atsiųsti atlikti užduoties.
Daugiau ar mažiau susvetimėjęs su aplinka herojus, netyčia ar specialiai susiduriantis su svetimomis „kognityvinėmis sistemomis“, Porumboiu kine ne naujokas. Užtenka prisiminti filmą „Policija, būdvardis“ („Politist, adjectiv“, 2009), kuriame rumunų kalbos mokytoja kantriai aiškino retorines figūras sutuoktiniui policininkui. Paskui legendiniame „dialektikos“ epizode viršininkas jam įteikė rumunų kalbos žodyną ir liepė skaityti žodžių reikšmių apibrėžimus, kad policininkas savo akimis įsitikintų, kaip klaidingai įsivaizduoja pasaulį.
Naujajame filme ribas suliejančią pilkumos estetiką Porumboiu iškeitė į ryškias priešpriešas. Taip šalia gimtosios Rumunijos atsirado Kanarų sala Gomera, o greta herojų gyvenimo išblukintais veidais – įspūdingos moterys ir charakteringi vyrai. Pasitelkęs jam būdingą sausą humorą, režisierius sukūrė fantasmagorišką, bet sykiu karčiai pažįstamą pasaulį su stebėjimo kameromis, pasiklausomais pokalbiais ir darniai veikiančiu visuotinio papirkimo mechanizmu. Tvarką čia trumpai sudrumsčia nebent netyčia įsibrovę nesisteminiai elementai (kaip kad filmavimo vietos ieškantis režisierius, užklydęs į gangsterių sambūrį).
Kurį laiką filme kuriama galimybės pabėgti į alternatyvinę sistemą iliuzija: pagrindinis herojus Gomeros saloje ima mokytis senovinės švilpavimo kalbos, kurią mafija naudoja kaip tarpusavio susižinojimo kodą. Taip režisierius tarytum juokais atsilygina aktoriui Vladui Ivanovui už tai, kad filme „Policija, būdvardis“ jo personažas kamavo pavaldinį žodžių reikšmių aiškinimu. Dabar jam pačiam tenka mokytis fonetikos ir kalbos pradmenų. Tačiau pabėgimo iliuziją po kurio laiko sugriauna pats herojus, žaidžiantis keliagubą žaidimą ir pranešantis kolegoms policijoje, ką veikė saloje: „Mokiausi slaptos kalbos, kad jūs manęs nesuprastumėte.“
„Švilpautojai“ sujungti iš skyrių, kuriuose siužetas tai atsitraukia į praeitį, tai pasistūmėja į priekį. Vos imi manyti, kad pagaliau atradai filmo atspirties tašką, naujame skyriuje jis pakeičiamas kitu, sceninį rekvizitą papildo naujos kaukės, o personažai už stambesnę pinigų sumą lengvai pereina į priešininkų pusę. Tačiau galbūt pradinio „Švilpautojų“ taško išvis reikėtų ieškoti anapus filmo? Juk pojūtis, kad nebeįmanoma sukurti naujos, slėpiningos kalbos, neretai ištinka menininką – ypač jei jis intelektualus ir prikaupęs kultūrinės patirties. Dar, regis, Giuseppe Verdi yra sakęs, kad visos melodijų atsargos yra jau išnaudotos. O Porumboiu šiame filme net pabrėžtinai demonstruoja skolinius iš film noir klasikos fondo. Vis dėlto tarp kūrinių, kurie padėtų nušviesti „Švilpautojus“, galėtų būti paties Porumboiu visai ne kriminalinis, bet dokumentinis filmas „Begalinis futbolas“ („Fotbal Infinit“, 2018). Iš pažiūros jo herojus – eilinis valdininkėlis su klasikinėmis biurokrato silpnybėmis, bet kartu jis yra nestandartinis mąstytojas, norintis išrasti naujas futbolo taisykles ir vis susiduriantis su kūrybine krize, kai paaiškėja, kad panašios taisyklės jau sukurtos ir taikomos, pavyzdžiui, per treniruotes. Viena iš šio sporto filosofo minčių – kad išlaisvintum kamuolį, reikia suvaržyti futbolininkų judėjimą. Tačiau tam filme karštai paprieštarauja futbolo profesionalas. Anot jo, žaidimo grožis slypi visai kitur; sportininkų meistrystė, jaudinančios emocijos – štai kas yra tikrasis futbolo žavesys.
Toks jausmas, kad „Švilpautojuose“ Porumboiu visgi savotiškai imasi įgyvendinti šią suvaržymo dėl abstraktaus grožio idėją. Jis visaip kombinuoja film noir elementus ir tokiu būdu jau daugelį sykių ekrane matytuose vaidmenyse įkalina savuosius personažus. Jie atrodo lyg dvimatės figūros, lyg ramūs kariai, be atgailos už savo veiksmus žvelgiantys į mūšio lauką. Todėl žavimės ne tiek personažais, jų charakteriais ar poelgiais, kiek autoriaus išmone ir meistryste. Išties, kai visos taisyklės išrastos, kodėl nepavaizdavus paties žanrinio kino stiliaus, jo išraiškos priemonių? Beje, du esminiai filme skambantys muzikiniai kūriniai – prologą lydinti Iggy Popo daina „The Passenger“ ir vis pasikartojanti Jacques’o Offenbacho barkarolė – irgi yra kultūroje gerokai nuvalkioti. Tačiau režisieriui prisireikia būtent jų – gal kaip tik dėl to nuvalkiojimo, o gal dėl abiem būdingos ritmo monotonijos ir dreifuojančios melodijos, kai būtent atsikartojimas sukelia euforiją.
„Švilpautojai“ apsimeta, kad žaidimas vyksta plokštumoje, tačiau nepastebimai filmas gramzdina vis giliau. Ilgainiui daug įdomiau tampa ne tai, kam dirba personažai, o kaip apskritai išeiti iš sistemos, iš kurios išėjimo nėra. „Švilpautojai“ pateikia visai optimistinį metodą, tegu ir gimusį iš nevilties: sistemai reikia visiškai paklusti, stoiškai kartoti jos primestas schemas ir tokiu būdu galbūt iš jos išsilaisvinti. Kažką panašaus, matyt, turėjo omeny menininkai iš kolektyvo „Laibach“, sakydami, kad visas menas pavaldus politinei manipuliacijai, išskyrus tą, kuris kalba tos manipuliacijos kalba.
O didysis šio filmo pabaigos netikėtumas ir grožis – kad net ir tokiame nemaloniai skaidriame ir viešame pasaulyje veikėjai išlieka tamsūs, neįžvelgiami, sklidini aistrų ir nuariniai tikrąja to žodžio prasme.
