Terminatorius
(The Terminator)
Pasaulio pabaiga neišvengiama, bet priešintis reikia
Pasaulio pabaiga neišvengiama, bet priešintis reikia
Terminatorius (The Terminator)
Režisierius James Cameron
Scenarijaus autoriai James Cameron, Gale Anne Hurd
Operatorius Adam Greenberg
Vaidina Arnold Schwarzenegger, Linda Hamilton, Michael Biehn
1984, JAV, D. Britanija, 107 min.
Terminatorius 2: paskutinio teismo diena (Terminator 2: Judgment Day)
Režisierius James Cameron
Scenarijaus autoriai James Cameron, William Wisher
Operatorius Adam Greenberg
Vaidina Arnold Schwarzenegger, Linda Hamilton, Edward Furlong
1991, JAV, 137 min.
„Terminatorius“ turi visas siaubo filmo ypatybes. Pradedant „nesustabdomo žudiko“ koncepcija, baigiant kartais labai aštriais muzikos pasažais. Jis ir buvo kurtas tarsi siaubo. Gal dėl to turi B kategorijos filmo prieskonį. Bet, žiūrint dabar, kitaip nei jo tęsinys (apie tai vėliau), 1984-ųjų „Terminatorius“ atrodo kaip „arthauzo“ filmas. Labiausiai dėl to, kad, priešingai nei visuose kituose savo filmuose, režisierius nepataikauja žiūrovo lūkesčiams ir pasakojimo taisyklėms. Čia labai ryški kūrėjo vizija. Filmas, nepaisant šiandien nekokybiškai atrodančių specialiųjų efektų, įtraukia ir dabar, surakina savo tamsa, neišvengiamumo nuojauta, gudriu sumanymu, techniškai skurdžia, bet vaizduotės prasme – turtinga kalba. Filmą vertino net Andrejus Tarkovskis. Už „ateities viziją, santykį tarp žmogaus ir jo likimo“ (tiesa, kritikuodamas vaidybą).
Kas galėjo pagalvoti, kad šitas nedaug kainavęs filmas taps viena didžiausių visų laikų kino frančizių, kad padarys kultūristą iš Austrijos kino žvaigžde, kad frazė „I’ll be back“ taps viena garsiausių kino frazių, kurią daugybė aktorių (įskaitant patį Arnoldą) parodijuos dešimtyse, jei ne šimtuose filmų, kad ir daugybė kitų dalykų.
Kurdamas tęsinį „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ Cameronas jau galėjo netaupyti. Tai buvo pirmas filmas kino istorijoje, kurio biudžetas perkopė 100 milijonų dolerių (tuoj bus naujas rekordas, nes naujos „Įsikūnijimo“ sagos biudžetas – 1 milijardas). Tačiau kartu su šlove bei pinigais režisierius pradėjo, o po to ir nebenustojo kartotis.
Kai buvau dvylikos, trylikos, o paskui ir keturiolikos metų, antrą „Terminatorių“ galėjau žiūrėti kone kiekvieną dieną. Nieko nesuprasdamas, iš VHS kasetės su man nesuprantamos rusų kalbos įgarsinimu. Kiekvieną sceną mokėjau atmintinai ir po penkių peržiūrų jau nebesigėdijau – vietas, kuriose šnekama apie visokius technologinius dalykus ir pasaulio pabaigą, prasukdavau.
Ir dabar esu tikras: neverkti finalinėje šio filmo scenoje, kai Arnoldas Schwarzeneggeris rodydamas nykštį susinaikina lydytame metale, gali tik visiškas beširdis. Brado Fieldo muzikinė tema, kurioje ryškiai persipina kažkas panašaus į fabriko gausmą ir gana sentimentalų sintezatorių, kaip joks kitas garso takelis susumuoja ir istorijos, ir pasaulio pabaigą.
O štai pirmą dalį mačiau tik kartą. Mano protas negalėjo priimti paprasto fakto, kad Švarcas gali būti blogietis.
Kad ir kokie šie filmai panašūs, „Terminatorius“ ir „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ siūlo gana skirtingas pasaulio vizijas. Pirmoje dalyje paprastas žmogus patenka į neišvengiamo likimo spąstus. Čia jis, įkūnijamas Lindos Hamilton vaidinamos Saros Konor, silpnas, pasimetęs, besiblaškantis ir galų gale atsiduodantis į likimo rankas (net jei jį personifikuoja laiku keliaujantis vyras). Čia mes galime jausti herojų baimę ir sutrikimą, tarsi viskas vyktų tikrovėje.
Iš pirmo žvilgsnio filmo fabula – viena didelė logikos skylė. Iš ateities robotai atsiunčia žudiką nužudyti Sarą Konor, kad ši nepagimdytų Džono Konoro – būsimo kovotojo prieš robotus. Žmonės į praeitį siunčia Kailą Rysą, kad šis apsaugotų Sarą nuo roboto žudiko ir jis, tai darydamas tampa Džono Konoro tėvu. Viena vertus, tai iš tiesų atrodo kaip prasto B kategorijos filmo preambulė, tačiau tamsi, mėlynų padūmavusių kadrų estetika perkelia siužetą į kone filosofinį lygmenį: žmogus bando pakeisti savo likimą, kuris yra neišvengiamas. Atrodytų – jei neišvengiamas, kam dar bandyti jį keisti? Tarsi žmogus būtų užprogramuotas. Kaip robotas.
Antroji dalis apokaliptines įžvalgas įmonologina. Jos nebeišplaukia iš estetikos ar aklo veikėjų determinizmo. Čia pernelyg daug tikėjimo žmogumi ir herojais. Tiek daug, kad tai atrodo prikišama, netikra ir palaižūniška. Taip, veiksmo epizodai filme – pritrenkiantys. Net pagal dabartinius standartus. Tačiau „Paskutinio teismo diena“, praradusi unikalią estetiką bei faktūrą, praranda ir savotišką pamatą. Iš tiesų – jau nieko nebesako. Ir priverčia dvylikametį prasukinėti vietas, „kur kalba“.
Didžiosios idėjos vakuumą Cameronas užpildo socialiniu apokalipsės aspektu. Džonas Konoras auga be tėvo ir robotas iš ateities netrunka šią nišą užpildyti. Tai – emocinis filmo pagrindas, kuris ir sukuria visas prielaidas vaikų, vyrų ir moterų ašaroms nykščiui iš lėto skęstant lavoje.
Režisieriaus prognozė šiame filme ir be galo banali, ir neįtikėtinai teisinga. Mūsų planetos apokalipsė – tai vyro ir / ar tėvo figūra. Sara Konor vienoje scenoje tai pasako tiesiai į kamerą: „Manote, kad jūs labai kūrybingi. Jūs nežinote, ką iš tiesų reiškia kurti, sukurti gyvybę... jūs tik žinote, kaip kurti mirtį.“ Ne taip toli nuo tiesos.
Cameronas yra įsitikinęs, kad pasaulio pabaiga – ne gamtos ar kosmoso kataklizmų, o mūsų arogancijos ir nevaldomo progreso padarinys. Dabar, vis garsiau kalbant apie potencialią dirbtinio intelekto grėsmę, ši vizija įgauna vis daugiau atramų realybėje. Ir šiame kontekste iš pirmo žvilgsnio infantili kelionės laiku preambulė neatrodo tokia juokinga. Kiek kartų jau girdėjome, kad klimato kaita reikėjo susirūpinti anksčiau? Kiek kartų jau sakyta, kad bent dabar būtų laikas, nes katastrofa neišvengiama? Kiek kartų galvojome apie nesustabdomo progreso nesustabdomą grėsmę? Ir kas?
Žmonija, kaip ir Sara Konor, nelabai susigaudo, kas vyksta, kol grėsmė – visa griaunanti ir nesustojanti – nusitaiko tiesiai į kaktą. Su terminatoriumi nepasiderėsi. Baisi ateities prognozė ragina mus atsipeikėti, bet viskas jau per toli nuėję, kad būtų įmanoma pakeisti.
Nors režisierius tam tikra prasme išlieka pozityvus – teigia, kad vis tiek reikia priešintis.
