Tiesiog nuostabu
(Thalasso)
Egzistencinė detoksikacija
Egzistencinė detoksikacija
Režisierius ir scenarijaus autorius Guillaume Nicloux
Operatorius Christophe Offenstein
Vaidina Michel Houellebecq, Gérard Depardieu, Maxime Lefrançois, Mathieu Nicourt, Daria Panchenko, Luc Schwarz
2019, Prancūzija, 93 min.
Platintojas Lietuvoje „Kino pavasaris“
Aukščiausio lygio susitikimas įvyksta... prašmatniame „Les Bains de Cabourg“ talasoterapijos, t. y. jūros terapijos, centre. Ta atgaivinanti, siekianti visokiais inovatyviais būdais kūną „įamžinti“ terapija (beje, anot André Bazino, kinas taip pat yra kūną įamžinantis, mumifikuojantis) ir yra originalus filmo pavadinimas „Thalasso“. Deja, neišsaugotas nei lietuviškame, nei angliškame pavadinimuose. O juk viena pagrindinių temų ir sukasi apie neišvengiamą kūno senėjimą, šito proceso komiškumą ir tragiškumą, senatvės išgyvenimus ir paradoksus. „Senėjimo tragedija ta, kad išlieki jaunas“, – samprotauja Houellebecqas.
Kokiomis aplinkybėmis įvyksta šis amžiaus susitikimas? Griežtas sveikatingumo centro režimas neleidžia niekur rūkyti – nei lauke, nei viduje. Kažkokiame nuošaliame centro teritorijos užkampyje didysis rašytojas bando slapčia patraukti dūmą. Deja, nėra užuovėjos ir niekaip nepavyksta prisidegti cigaretės. Jo žvilgsnis užkliūva už „likimo draugo“ – kažkokio nusisukusio žmogėno, taip pat slapto rūkoriaus. Jis paprašo ugnies. „Jūs Depardieu?“ – „Taip, o jūs Michelis?“ Tarp jų iškart atsiranda senų sąmokslininkų bendrystės jausmas.
Kitą sceną nesunku numanyti. Savo VIP kambaryje Gérard’as Depardieu (pora butelių atsargai...) tiesia raudonojo vyno taurę Micheliui Houellebecqui. Dar atsiranda ir delikatesinio pašteto, slapta įsigabento (juk meniu čia sveikuoliškas ) dešrų prikrautame lagamine. Tie įprasti gestai, tokie jiems būdingi, kasdieniai ir natūralūs, deja, šiame centre kategoriškai draudžiami, nesuderinami su radikaliu sveikatinimo režimu.
Jų duetas vertas klasikinio kino komikų Laurelio ir Hardy, o gal šiuo atveju – labiau Asterikso ir Obelikso... Pantagriueliškas aktorius ir liesas nedidelio ūgio rašytojas. Aktoriaus kūnas – jo profesinis instrumentas, žiūrovams pažįstamas ir atpažįstamas. O rašytojas – ar jis mūsų vaizduotėje apskritai turi kūną? Tie du tokios skirtingos masės ir nebe pirmos jaunystės kūnai tepami jūros dumbliais, vyniojami, garinami, šaldomi, masažuojami... Nepakenčiamos, kantrybės reikalaujančios procedūros atliekamos steriliai mandagių darbuotojų, kurie už pinigus ramiai nusižengia sveikatinimo principams. Medicinos ir mokslos tebuklai kuria iliuziją, kad senatvę ir mirtį apeisime, aplenksime ir toliau nesustodami keliausime savo keliu. Ir, atrodytų, „amžina jaunystė“ įmanoma tik atsisakius hedonistinio gyvenimo džiaugsmo.
Filmo režisierius Guillaume’as Nicloux ekrane sujungia titanų tandemą ir, atrodytų, to tikrai užtektų. Tačiau SPA procedūras sutrikdo „ypatingi įvykiai“, susiję su prieš penkerius metus įvykusiu rašytojo pagrobimu, norint jam sutrukdyti kandidatuoti į prezidentus. Jis ir toliau palaiko draugiškus ryšius su savo pagrobėjais, ir štai jie vėl susiranda jį su netikėtu prašymu. Tai tarsi sąsaja su ankstesniu režisieriaus filmu „Michelio Houellebecqo pagrobimas“. Tačiau ta beveik detektyvinė linija tik apsunkina pasakojimą, yra gana neįdomi ir galop priveda prie groteskiško finalo, subliūkštančio lyg sušlapusi petarda.
Ir aktorius, ir rašytojas jau ne kartą leidosi režisuojami Nicloux, mėgstančio tokį paribio, hibridinį kiną. Rašytojas vaidino patį save juokingame filme „Michelio Houellebecqo pagrobimas“, kur pagrobtasis prijaučia pagrobėjams, o Depardieu kūrė vaidmenis net trijuose Nicloux filmuose: po 25 metų nuo garsiosios Maurice’o Pialat juostos „Lulu“ („Loulou“, 1980) vėl vaidino kartu su Isabelle Huppert dviejų aktorių dramoje „Meilės slėnis“ („Valley of Love“, 2015), kelio miške nerandantį medžiotoją „Pabaigoje“ („The End“, 2016) ir į Vietnamo karą grąžinančiame „Link pasaulio krašto“ („Les con ns du monde“, 2018).
Šį kartą su tais dviem neprilygstamais herojais Guillaume’as Nicloux sukuria juokingą, žaismingą ir švelnią juostą apie gyvenimo pabaigą, senatvę, tikėjimą, prietarus, prisikėlimą ir sielos aistras, lydinčias mus visus. Jūros terapijos centre vyksta savotiška būties „dezinfekcija“. Egzistencinė detoksikacija.
Šie du vyrai mėgaujasi žaisdami su savo įvaizdžiu ar, bet kokiu atveju, su tuo, kaip juos priima visuomenė. Jie tai daro protingai, paprastai, nebijodami tiesos akimirkų, maišydami tikrąją ir išgalvotą realybes. Jaudinanti jųdviejų vieno vakaro akimirka – pokalbis apie Dievą ir mirtį, apie tikėjimą kūno prisikėlimu, kuris, anot Houellebecqo, jam susijęs su viltimi, kad vėl galės būti paglostytas močiutės. „Mirtis tik iliuzija“, – sako rašytojas. Net negali patikėti žiūrėdamas į ekraną, kad Houellebecqo akyse pasirodo ašaros Tai viena tikriausių ir gražiausių filmo akimirkų.
Filme ironizuojama ir jų šlovė, žinomumas, atskleidžiant, kokia viso to prasmė ir kaina. Kiekvienam prie jų knieti prieiti ir išreikšti susižavėjimą geriausiu Prancūzijos aktoriumi ir rašytoju, tik vienoje scenoje su Houellebecqu paaiškėja, kad visai ne tas rašytojas skaitomas ir mėgstamas...
Šio dueto visiškai pakanka, nieko daugiau ir nereikia. Nereikia nei intriguojančių siužetinių vingių, nei ryškios režisūros, kad tarp pagrindinių filmo personažų pleventų ir anarchistinės nuotaikos, ir smulkmeniškos pastabos, ir banalybės, ir vyno pakaitinti gaivalai, ir jautrūs, skausmingi atsivėrimai. Jųdviejų ir užtenka, kad vertėtų pažiūrėti šį filmą. Bent tiems, kuriuos žavi šis duetas.
Kai kurios situacijos ekrane beprotiškos, kartais mistiškos, susapnuotos ar sufantazuotos, pavyzdžiui, kaip tikro ar netikro Sylvesterio Stallone’s pasirodymas paplūdimyje. Jo fizine sveikata trykštantis stiprus kūnas yra tikras šio sveikatingumo centro idealas.
Režisierius ir remiasi šių nepaprastų personažų susitikimo keistumu bei neįtikėtinumu. Tai išlaisvina azartą žaisti, kvailioti ir prisijungti prie filmo herojų. Tokių savų. Pažįstamų ir atpažįstamų.
