Visa tiesa apie divą
(La vérité)
Magiška tiesa
Magiška tiesa
Režisierius ir scenarijaus autorius Hirokazu Kore-eda
Operatorius Eric Gautier
Vaidina Catherine Deneuve, Juliette Binoche, Ethan Hawke, Clémentine Grenier, Manon Clavel
2019, Prancūzija, Japonija, 106 min.
Platintojas Lietuvoje „Kino pavasaris“
Šis prisiminimas iškilo dėl kelių priežasčių. Viena vertus, „Visa tiesa apie divą“ yra pirmas Kore-edos lmas, sukurtas už Japonijos ribų, Prancūzijoje, režisieriui nesuprantama kalba. Antra, nors filmo centre vaizduojamas skausmingas suaugusių žmonių konfliktas, režisierius stebi jį atsitraukęs per žingsnį pusiau filosofiniu, pusiau vaiko žvilgsniu. Vaikas iki galo nesupranta suaugusiųjų gyvenimo peripetijų, pagaliau jos jam net nėra labai įdomios, užtat vaikas pastebi (arba susikuria) tikrovėje stebuklingo pasaulio pėdsakus. Taip pat filme keliamas tiesos klausimas, kuriame kalba užima keblią poziciją. Režisierius tarsi sako, kad mes pervertiname kalbą, pernelyg ją siejam su tiesa.
Kore-eda yra puikus šeimos dramų autorius, jo filmams būdingas šiltas ir švelnus žvilgsnis į personažus, stebinantis stiliaus lengvumas ir optimizmas. Lietuvoje turbūt labiausiai žinomas jo filmas „Vagiliautojai“ (2018), laimėjęs „Auksinę palmės šakelę“. Asmeniškai man Kore-edos kine įdomiausia egzotiška, tačiau paprastai ir poetiškai vaizduojama japonų kasdienybė. Naujausiame režisieriaus filme to nėra, bet jis leidžia truputį kitaip pamatyti Vakarų kultūrą ir save – šviesiu, filosofišku žvilgsniu. Filmas pasakoja apie Niujorke gyvenančią scenaristę Liumirą (Juliette Binoche), kuri drauge su vyru, antrarūšių amerikietiškų serialų aktoriumi Henku (Ethan Hawke) ir dukrele Šarlote atvyksta į Paryžių aplankyti seniai matytos mamos Fabijanos (Catherine Deneuve), kuri yra prancūzų kino ikona. Vizito pretekstu tampa ką tik išleisti Fabijanos memuarai, bet akivaizdu, kad tikroji apsilankymo priežastis yra Liumiros troškimas suvesti sąskaitas su egocentriška mama, kuriai svarbiausia visada buvo aktorystė, o ne šeima. Siužetas verčia prisiminti kitą, ko gero, ryškiausią vakarietišką filmą apie garsios motinos ir apleistos dukters santykius – Ingmaro Bergmano „Rudens sonatą“ (1978). Ten veikėjos irgi susitinka po ilgo nesimatymo, iš pradžių elgiasi mandagiai ir gražiai, kol augant įtampai „prasprogsta“ visi skauduliai ir apsimestinį džiaugsmą pakeičia karti tiesa. Kore-edos filmas gerokai optimistiškesnis ir ne toks dramatiškas – užuot graudinęs žiūrovus ir kurstęs neteisybės pojūtį, jis rodo karštas Liumiros ašaras saikingai, nesimėgaudamas; jautrią akimirką aktorė net nusisuka nuo kameros ir kadrą užpildo juodi, raganiški jos plaukai.
Kore-edos filmo centre – ne motinos ir dukters konfliktas, bet diskusija apie tiesą, tačiau platesne prasme, nei suponuoja lietuviškas pavadinimas „Visa tiesa apie divą“ (pranc. „La vérité“ – tiesa, teisybė). Žinoma, tai platintojų triukas, masalas žiūrovams, kuriuos domina glamūras. Fabijana išties yra kino ikona, galima sakyti, reprezentuojanti auksinius prancūzų kino laikus, gal net autorinio kino legendą, tačiau filmas ne apie ją, todėl toks pavadinimas kelia klaidingus lūkesčius ir nukreipia dėmesį į paviršių. Kore-edai rūpi ne glamūras ir jo užkulisiai, bet filosofiniai klausimai, iškylantys mąstant apie tiesą. Liumira trokšta įrodyti, kad yra teisi, prikišinėja mamai sumeluotus memuarų epizodus, o Fabijanai tai neatrodo svarbu, ji memuarus supranta kaip kūrybą, sąmoningai konstruoja kino žvaigždės legendą. Visgi rutuliojantis filmui Liumira ima dvejoti savo atmintimi, o tiesos sąvoka darosi vis keblesnė. Režisierius rodo žiūrovui įvairius jos pustonius: faktinė tiesa, emocinė tiesa, meninė tiesa, tiesa, kurią galima rasti mele... Drauge jis fiksuoja ir kartų konfliktą, kuriame susiremia meno menui idėja (Fabijana mano, kad dėl meno galima permiegoti su režisieriumi ar įskaudinti artimuosius) ir politiškai angažuotas arba socialiai jautrus menas (jaunos aktorės, kovojančios už gyvūnų teises, metoo judėjimo kontekstas). Filmas žavus tuo, kad režisierius suteikia erdvės skirtingoms personažų tiesoms rodydamas, jog ne tiesa svarbiausia, kviesdamas daugiau žaisti ir pažinti vienas kitą per žaidimą, o ne ilgus ginčus.
Svarbią vietą filme užima kito filmo, kuriame per Liumiros viešnagę vaidina Fabijana, filmavimo epizodai. Tai mokslinės fantastikos žanras, kurio sterili scenografija, ryškios spalvos, dirbtinos dekoracijos ir fantastinis siužetas kuria kontrastą ir drauge paralelę „tikrovės“ scenoms, tampa iškreiptu jų atspindžiu (Fabijana vaidina senstančią dukrą, kurios motina gyvena kosmose ir yra amžinai jauna). Iš pradžių griežtai atskirtos tikrovės ir fikcijos sferos filmui įsibėgėjant ima maišytis tarpusavyje. Režisierius švelniai vedžioja žiūrovą už nosies, pavyzdžiui, atrodo, kad stebime kuriamo filmo sceną, o paaiškėja, kad aktorės tiesiog šnekučiuojasi laukdamos filmavimo. Viskas dar labiau susikomplikuoja, kai Fabijana ir anūkė Šarlotė, atmintinai išmokusios Liumiros parašytą tekstą, ima vaidinti „tikrovėje“... Prie šio metafikcinio žaismo prisideda režisieriaus flirtas su realiomis aktorių biografijomis – filme yra akivaizdžių panašumų arba komiškų skirtumų tarp aktorių ir jų kuriamų veikėjų. Šitaip filmas išsiveržia iš fikcijos rėmų ir ima smelktis į „tikrovę“ (naudoju kabutes, nes Kore-eda tyčia destabilizuoja „tikrovės“, „tiesos“, „fikcijos“ ir „melo“ sąvokas, kviesdamas žiūrovą įtariau, o kartu žaismingiau žvelgti į savo paties gyvenimą). Kita vertus, su tuo susijęs ir pagrindinis filmo trūkumas. Paprastai tariant, jame per daug žvaigždžių, kurios įkūnija skirtingas kino tradicijas ir prideda daug prasminio krūvio. Nors aktorių ansamblis puikus, žiūrint filmą praktiškai neįmanoma užmiršti, kad viename kadre matai Deneuve, Binoche ir Hawke’ą, tai blaško ir neleidžia įsijausti į kūrinį, todėl kirba mintis, kad jei filme būtų bent pora žvaigždžių mažiau, jo meninė įtaiga padidėtų.
Gal todėl tokia atgaiva žiūrėti anūkės Šarlotės scenas. Be to, Kore-eda moka nuostabiai režisuoti vaikus ir pamatyti pasaulį jų akimis. Todėl filmas turi ir kitą, pasakišką plotmę, kurioje Fabijana yra galinga ragana, mokanti nepatinkančius žmones paversti žvėrimis, jos prabangus sodo apsuptas namas – miške stūksanti pilis, sode gyvenantis vėžlys iš tiesų yra senelis Pjeras (nuostabus Rogerio Van Hoolo vaidmuo), raganos plaukuose slypi jos jėga, o rašymas turi magiškų galių. Pasakiškumo įspūdį sustiprina detalės: iš Šarlotės drabužių pažyrantys spalvoti žvyneliai, dvelkiant vėjui besileidžiantys geltoni lapai, senovinis popierinis lėlių namas su apšvietimu, šapai ir sudžiūvę lapai senelio Pjero plaukuose. Paslaptingumo suteikia ir tai, kad personažus visada matome ateinančius ir išeinančius per rudenėjantį sodą.
Savo prancūziškame filme Kore-eda ne tik gerai perteikia vietinį kontekstą, bet ir kuria filmo prasmes megzdamas dialogą būtent su Vakarų kultūra. Svarbiausia tampa nuoroda į „Ozo šalies burtininką“ (kelis kartus paminima, kad Liumira vaikystėje vaidino liūtą spektaklyje pagal šį kūrinį, o Fabijana, kaip ir Dorotė, turi šuniuką vardu Toto). Estetiškai santūrų Kore-edos filmą su spalvingu 1939-ųjų „Technicolor“ fantastiniu miuziklu pirmiausia jungia pamatinė tema – santykis tarp tikrovės ir fantazijos. Jis atkartoja paprastą „Ozo šalies burtininko“ idėją, kad menas ir vaizduotė padeda suprasti gyvenimą ir susitaikyti su „tikrove“ ir „tiesa“, o kino kūrimo siužetinė linija suteikia galimybę parodyti, kad tai nevienakryptis procesas. Gyvenimo pažinimas lygiai taip pat leidžia geriau suprasti meną ir vaizduotę, tarp šių dviejų sferų nuolat vyksta cirkuliacija, suteikianti gyvenimui... magijos.
