Rojus
(Eden)

Eva man priminė kitą kino heroję – Julianne Moore suvaidintą Kerol iš Toddo Haynesso filmo „Saugi“ („Safe“, 1995). Ši irgi kentėjo nuo neaiškios ligos, buvo jautri bet kokiems aplinkos dirgikliams, bet niekas negalėjo pasakyti, kokia yra tos keistos ligos priežastis.

Panašumų daug, tačiau skirtumas – esminis. Amerikiečių režisierius rodė simptomus, tačiau galiausiai nepateikė jokios aiškios diagnozės, kaip, beje, ir recepto. Todėl žiūrint „Saugią“ šiuolaikinį žiūrovą tikrai gali apimti egzistencinis nerimas, išpilti šaltas prakaitas. Režisierius brovėsi po oda – gilyn į pačią žmogaus sielą. Todėl ir jo filmas – jau beveik klasika.

Vengrų režisierė Ágnes Kocsis, priešingai, šalia simptomatikos aiškiai (pernelyg aiškiai) rodo galimas Evos patiriamų būsenų priežastis ir netgi siunčia viltingą išgijimo galimybę psichiatro Anderso pavidalu. Šis mano, kad moters ligos šaknys – psichologinės, kitaip tariant, viskas tėra psichosomatika.

Gydytojui ir pacientei vis labiau suartėjant, greitai (per greitai) suprasime, kur per pustrečios valandos ši istorija nukeliaus ir kas bus tas išganingas vaistas. Tai, žinoma, meilė.

Kad papasakotų apie šilumos ir artumo kibirkštį, režisierei būtinai reikia visam tam kontrastuojančios scenografijos. Daug mėlynos spalvos. Sterilių erdvių. Metalinių baldų. Negyvų drugelių po stiklu. Apskritai stiklo. Iš kažkokių vielų išlankstyto moters karkaso herojės kambaryje. Ši dailė tokia akivaizdi ir pabrėžtina, kad vietomis, atrodo, režisierė perlenkia vielą.

Bet šaltas ir negyvas „Rojaus“ pasaulis, kaip duodama suprasti, yra ne tik Evos vidaus atspindys. Tai ir komentaras apie mūsų visų planetą Žemę, kurios ateities prognozės nežada nieko gera.

Taigi ir filmas – lyg iš dviejų dalių. Pirmojoje nujaučiamos (nors iš tikrųjų mums pakišinėjamos) globalesnės heroję kankinančių būsenų priežastys, o filmui persiritus į antrą pusę visas dėmesys jau sutelkiamas į artimą Evos ir Anderso ryšį kaip galimą atsakymą mirštančios planetos akivaizdoje. Mylėk ir iš(si)gelbėsi. Tai ir bus tavo rojus.

Tačiau šis prasmingas globalios ir intymios istorijų suliejimas man vis tiek nepaaiškina, kodėl reikėjo kurti tokį ilgą pasakojimą apie tai, kas, regis, ir taip aišku. Jausmas, lyg režisierė būtų šventai tikėjusi, kad pamažu ir labai subtiliai atveria akis žiūrovams: pažiūrėkite, kokioje nustekentoje planetoje gyvename, pamatykite ir supraskite, kad ši moteris yra mūsų visų veidrodis!

Žinoma, aplink daug kenksmingų teršalų, šiltėja klimatas, į langus trankosi ir žūsta vargšai paukšteliai. Tačiau kūrėjos pasirinktas kalbėjimas vis tiek primena referatą ekologijos tema. Viskas kažkaip vadovėliška. Lyg iš antrinių šaltinių. Taip ir nepasakant nė vieno autentiško žodžio.

Iš čia ir referavimas į holivudinių sci-fi fi lmų estetiką, ir Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“ citavimas, matyt, turėjęs „sukabinti“ rodomą realybę su mįslingąja Zona ir truktelėti visą pasakojimą alegorijos link.

Net dalis dialogų ir monologų, atrodytų, nuskaityti iš svetimų romanų (cituoju iš atminties): Jei nuo mažens būtų daugiau apsikabinimų, tai nebūtų karo; Intymumas – kur kas daugiau nei seksas; Tai tik hormonai, o tikrąją meilę sukūrė rašytojai ir režisieriai; Ar ji miršta? Ne, tik labai vieniša. Na, tai beveik tas pats. Tai nėra filosofija ar gilios mintys. Tai – pirmą kartą kažką apie gyvenimą supratusio jauno žmogaus savistaba. Pamintijimai „Alchemiko“ stiliumi.

Sakysite, o kas čia blogo, jei kūrėja reflektuoja tai, kas jai, matyt, svarbu? Ko tu nuolat nepatenkintas, kritike? Nieko blogo, atsakyčiau. Kiekvienam savo. Bet buvo galima pasistengti, kad herojai bent jau nebendrautų lyg tampydami plytas iš vienos krūvos į kitą. Sunkiai, be gyvybės, mechaniškai. O gal visa tai turėjo simbolizuoti mirštančią planetą ir, nežinau, susvetimėjimą? Jei taip, tada šis filmas yra tiesiog nesukritikuotinas.

Nemanykite, kai kas ir patiko. Kad ir šiek tiek ironiškas autorės žvilgsnis į ekoaktyvistus bitučių kostiumais. Arba kelios komiškos ir savaip iškalbingos scenos, kai Eva išeina su tuo juokingu skafandru į miestą, perka vėžliukus, važiuoja autobusu, lankosi žiemą parke. Kuo šiandien nuo jos skiriamės mes, kaukėtieji ir išsidezinfekavę?

Labai norint, būtų galima pritempti, kad „Rojus“ net pralenkė laiką. Kad tapo aktualesnis nei jį sumanius. Kad dar kartą patvirtino seną tiesą: tikrovė yra kur kas keistesnė už fikciją. Tai net ragina šiek tiek susimąstyti. Ir čia jau nemažas vidutiniško europietiško arthouse (sąmoningai nerašau „autorinio“) filmo pasiekimas.

Kad susimąstymas truktų dar kiek ilgiau, štai kelios pandemijos pradžioje parašytos filosofo Gintauto Mažeikio mintys, kuriomis ir baigsiu: „Ar mūsų kūnas, persunktas pavojingų pesticidų, celiuliozių ir E priedų: dažiklių, konservantų, antioksidantų, tirštiklių, emulsiklių, stabilizatorių, antibiotikų, yra alergiškas pasauliui? Bitei, gėlei, žolei? Ar šis pasaulis mus atmeta kaip kenksmingą, nors ir sterilią, todėl ir nuodingą, nuosėdą?“ (www.del .lt, 2020 06 23)