Moteris, kuri pabėgo
(Domangchin yeoja)

Dar viena akistata su laiko tėkme pagalvojus, kad paskutinį kartą lietuviškai apie kiną rašiau gal prieš ketverius ar penkerius metus. Hong Sang-soo portretas „Kino“ žurnale buvo tikriausiai vienas iš paskutinių tekstų. Nuo to laiko režisierius sukūrė dar aštuonis filmus. Priešpaskutinį „Moteris, kuri pabėgo“ šiais metais rodo „Kino pavasaris“, o naujausias režisieriaus filmas „Introduction“ buvo pristatytas Berlinalėje. Hong Sang-soo kūrybinis tempas iki šiol intensyvus.

Būtent šio režisieriaus filmuose dažnai žaidžiama su laiko trukme ir jo vientisumu bei atsikartojančiais motyvais. Todėl dar prieš rašydama apie Hong Sang-soo filmą jutau, kad šiuo metu jo kuriama atmosfera gali puikiai atitikti savotišką santykio su realybe būseną, kurioje aš ir galbūt daugelis iš mūsų esame atsidūrę. „Moteris, kuri pabėgo“ – filmas, į kurį, savo nuoskaudai, taip ir nespėjau nueiti, kai rudenį Prancūzijoje vėl uždarė kino teatrus, taip ir likusius uždarytus... Todėl teko jį žiūrėti dabar jau labai įprastu kompiuterio ekrano formatu. Tačiau tai nė kiek netrukdė patirti malonumą. Ypač kai jau kurį laiką nebuvau susitikusi su šiuo režisieriumi. Tad ir vėl, kaip žiūrint pirmą kartą, man jis alsavo gaivumu. Anuomet, kai ruošiausi rašyti Hong Sang-soo portretą ir pasinėriau į jo filmų maratoną, šiek tiek „persivalgiau“. Tai filmai, kuriuos reikia žiūrėti suteikiant erdvės jų kvėpavimui. Binge-watching geriau palikti serialams.

Kaip ir kituose Hong Sang-soo filmuose, taip ir šiame dominuoja paprastumas. Statiški kadrai, scenografija, muzika, drabužiai, koloritas, viskas iš pirmo žvilgsnio harmoninga, tik viduje visos struktūros – tarytum režisieriaus parašu tapę nuo normos nukrypstantys staigūs kameros priartinimai, veikėjų minidramos, pasireiškiančios per, atrodytų, banalius buitinius pokalbius. Tačiau šiame filme kaip niekad viskas itin minimalizuota ir dar labiau išryškinti kasdienybės paviršiai, kaip pats savo filmus kadaise įvardijo režisierius.

Pokalbiai apie peizažą už lango, paskolas ar pirkinius gali būti pertraukti keistų pastabų, verčiančių šyptelti arba sutrikti. Būtent šios pokalbio subtilybės, nors ir gerai žinant Hong Sang-soo stilių, kiekvieną kartą nustebina. Jūs labai daug kalbate ir labai daug valgote, – pasažą iš lietuviškos brošiūros, interpretuojančios „Permainų knygos“ heksagramas, man primena Hong Sang-soo filmų veikėjai. Valgant ir ypač daug geriant vyksta pokalbiai, dažnai išvirstantys į netikėtus ir keistus konfliktus. Valgymui ir šiame filme tenka svarbi funkcija, tačiau konfliktai, kuriuos esame įpratę matyti Hong Sang-soo filmuose, kai veikėjai dažnai per daug išgeria, čia nesivysto taip, kaip tikėtumėmės. Nesmagios situacijos kyla veikiau su trečiaeiliais vyrų personažais, beveik visais atvejais pasirodančiais nugara į kamerą, tarytum jie tiesiog įsibrovė į situaciją.

Moteris, kuri pabėgo. Nuo ko ji pabėgo? Nuo rutinos ar nuo savo sutuoktinio? Per penkerius vedybinius metus juodu nė dienos nebuvo išsiskyrę – tai ji pakartoja visoms trims draugėms, su kuriomis susitinka per tas dienas, kol vyras išvažiavęs darbo reikalais. Trys susitikimai kaip trys variacijos viena tema.

Per paprasta būtų sakyti, kad Kim Min-Hee, jau ne pirmame Hong Sang- soo filme pasirodančios aktorės, suvaidintas personažas pabėgo nuo vyro ar santuokinio gyvenimo. Galbūt nuo kasdienybės arba nuo poreikio bendrauti, kai kino salėje vėl iš naujo žvelgia į lėtą, kažkur tolyn nunešantį jūros peizažą. Dažnai prisimenu frazę, ištartą prancūzų seriale „Dešimt procentų“ („Dix pour cent“, kūrėja Fanny Herrero, 2015): „Kai nesiseka, visada yra kinas.“ Pasiilgau jausmo, kai vidury dienos įsmunki į kino salę ir pasislepi nuo visko, kas yra už jos sienų... Bet visada yra filmai, kuriuos vis dar galime žiūrėti, kurie vis dar suteikia galimybę pakeisti vaizdą už lango arba pamatyti jį naujai.