Sniego daugiau nebus
(Śniegu juý nigdy nie będzie)

Dvasiniai žaidimai


Režisieriai ir scenarijaus autoriai Małgorzata Szumowska, Michał Englert

Operatorius Michał Englert

Vaidina Alec Utgoff, Maja Ostaszewska, Agata Kulesza, Weronika Rosati, Katarzyna Figura, Andrzej Chyra, Łukasz Simlat

2020, Lenkija, Vokietija,113 min.
Platintojas Lietuvoje „Kino pavasaris“


Małgorzata Szumowska – tiesmuka režisierė. Tiesmuka pačia geriausia šio žodžio prasme. Ji, kaip sakoma, nevynioja į vatą, ir jeigu jai kas nors nepatinka (o nepatinka daug kas: Bažnyčios įtaka, veidmainiška visuomenė, patriarchatas), ji tai gana aiškiai savo kūryboje išsako.

Visgi nereikėtų apsigauti. Būdama šiek tiek nepatogi ir nebijodama pajudinti „neliečiamųjų“, ji niekada nenuslysta į plikos socialinės dramos žanrą ar politinį kiną. Jos dėmesio centre pirmiausia yra žmogus. Paprastas, silpnas, klystantis, tačiau gebantis keistis, išsilaisvinti, atrasti jėgų gyventi toliau. Šis tikėjimas žmogumi persmelkęs visą Szumowskos kiną ir bent man yra gražiausias jos kūrybos bruožas.

 

Šįkart Szumowska su ilgamečiu savo operatoriumi Michału Englertu (jis ir antrasis filmo režisierius) nusitaiko į patogaus vakarietiško gyvenimo būdo ir jo diktuojamų madų išvargintus turtuolius lenkus, gyvenančius vienodų baltų namų kvartale priemiestyje.

 

Čia sutinkame Mariją (Maja Ostaszewska) – vyro neištikimybę kenčiančią ir liūdesį svaigaluose skandinančią žmoną ir motiną, kurios šeimos iliuzija jau seniai subliuško ir liko tik fasadas: didelis namas, gražus interjeras, pavyzdingi vaikai, lankantys prancūzų kalbos mokyklėlę (nes to nori ji) ir mokytis važiuojantys geltonu autobusu.

 

Kitame name gyvena vyro kūną nelegaliai už tvoros palaidojusi našlė Eva (Agata Kulesza) su paaugliu sūnumi, kuris, pasak motinos, toks savarankiškas, kad pats gali užsisakyti maisto per „Uber Eats“, ir toks protingas, kad laimi visas chemijos olimpiadas ir greitai, žiūrėk, pats pradės gaminti amfetaminą. Jis, tiesą sakant, jau gamina ir su draugu narkotikais maitina kaimynės buldogus arba pardavinėja juos kitapus gatvės gyvenančiam kaimynui (Łukasz Simlat), kuris nepagydomai serga, bet iš paskutiniųjų veja šalin mintis apie mirtį.

 

Tame pačiame kvartale sutinkame ir minėtų buldogų augintoją, namuose šuneliams įrengusią kone altorių, ir naująjį kaimyną, buvusį NATO karininką, tvarkos ir drausmės šalininką, kurį erzina absoliučiai viskas, pavyzdžiui, netikėtai prieš džipą pasimaišęs dviratininkas.

 

Prisiminus ankstesnius režisierės darbus, bendram paveikslui, regis, tetrūksta kunigo, bet šįkart Szumowska Bažnyčią palieka nuošaly, nors sakralumo, tiksliau, opozicijos tarp kūniškumo ir dvasingumo, linija filme itin ryški. Atrodytų, šie veikėjai turi viską, bet, kaip dažniausiai ir būna, materialūs dalykai negali užkaišyti giliai viduje žiojinčios dvasinės tuštumos ir vienatvės.

 

Režisieriai į tvora apjuostą ir sargų su riedžiais saugomą teritoriją siunčia Ženią (Alec Utgoff), auksinių rankų masažistą iš Ukrainos, Pripetės miestelio. Ženia su sulankstomu stalu po pažastimi keliauja nuo durų prie durų, masažuoja skaudančius kūnus ir užhipnotizavęs suteikia progą pasinerti į saugią būseną, išgyventi susitikimą su savimi.

 

Ženia kaip lakmuso popierėlis išryškina kiekvieno silpnybes bei skausmą ir kaip katalizatorius išjudina jausmus, leidžia nusiraminti ir suteikia galimybę keistis. Bent trumpam. Kad jo teikiamos paslaugos daugeliui tėra tik mados reikalas, puikiai iliustruoja ir epizodas su Marija: po masažo ir hipnozės ji nuvinguriuoja į virtuvę, šliūkšteli į taurę vyno, užsidega cigaretę ir tiek to atsipalaidavimo.

 

Kas iš tikrųjų yra Ženia ir kokia jo gyvenimo istorija, iki galo taip ir nesužinosime, nors trumpose retrospekcijose leidžiama suprasti apie vaikystėje išgyventą motinos mirtį ir Černobylio katastrofą, žodžiu, asmeninę dramą. Kurdami pagrindinio veikėjo portretą, Szumowska su Englertu palieka prasmingą dviprasmybę ar net, sakyčiau, daugiaprasmybę.

 

Kai Ženios ima gvieštis kiekvienas kvartalo gyventojas, iškart prisimeni Pasolini „Teoremos“ svečią, o kai jis baltomis kojinaitėmis strykčioja po užhipnotizuotos klientės namus, prieš akis iškyla Haneke’s „Smagių žaidimėlių“ įsibrovėliai. Ką ir kalbėti apie akivaizdžias Tarkovskio „Veidrodžio“ (vaikystės epizodai su motina) ir „Stalkerio“ (kinetiniai veikėjo sugebėjimai) citatas.

 

Ženia tiesiog nuaustas iš kino užuominų, o režisieriai dar ir žaidžia jo, kaip mesijo, charizmatiško išgelbėtojo (neatsitiktinai veiksmas vyksta prieš Kalėdas) interpretavimo galimybėmis, taip, man regis, pašiepdami lenkišką mesianizmo tradiciją bei vis labiau populiarėjantį naująjį spiritualizmą.

 

Maža to – Ženia atklysta iš miško, kurį galima suprasti ir kaip archetipą (būtent į mišką nukelia užhipnotizuotus veikėjus), ir kaip „istorijos mišką“, komunistinės praeities teritoriją. Todėl ir hipnozė, kurią jis sukelia kalbėdamas rusiškai, atrodo nevienaprasmė: nuo ko gelbėjama ir kas siūloma kaip išganymas?

 

Režisieriai rodo šiuolaikinius turtuolius (mąstant plačiau – lenkų visuomenę, o dar plačiau – visą pokomunistinį pasaulį), įstrigusius tarp praeities ir dabarties. Pirmoji žadina nostalgiškus laimingos vaikystės prisiminimus, tačiau yra sovietinė. Antroji aprūpina materialiai, bet negali pasiūlyti išsipildymo ir prasmės suvokimo.

 

Ką sako režisieriai? Banaliai kalbant, kad gyvenimas tęsiasi net ir žlugus iliuzijoms. Apie tai ir simboliškas finalas. Iš dangaus ėmęs leistis „jau niekad nežadėtas sniegas“ užkloja kvartalą ir, regis, trumpam grąžina ramybę, susitaikymą ir naujos pradžios viltį. Būtent naujai pradžiai, mirus vyrui, ryžtasi viena kaimynė (Weronika Rosati). Ji parduoda namą, sėda į automobilį ir išvažiuoja. Ši aktorė vaidina ir Ženios motiną vaikystės epizoduose, iš kvartalo ji išvažiuoja kartu su sūneliu, tad erdvės filmo interpretacijai atsiranda dar daugiau.

 

Gali pasirodyti, kad siužeto prasme tai sudėtingas pasakojimas, tačiau taip nėra. Anot Szumowskos, „Sniego daugiau nebus“ – paprasta istorija, kurios esmė glūdi giliau, aiškiai neišsakoma ir tik numanoma. Būtent tokius, metaforiškus, filmus jai kurti ir yra įdomiausia. Ar šios metaforos lengvai „atrakinamos“, priklauso jau nuo paties žiūrovo.

 

Norėdamas galėčiau prikibti ir prie pretenzijos į intelektualų kiną, ir prie juntamo pseudofilosofavimo, ir prie nebeturėjimo ką pasakyti antroje filmo pusėje (bet turėjimo ką parodyti – operatoriaus meistrystė), bet šį kartą nenoriu. Filmas man patiko.