Dienos
(Rizi)
Tylos artėjimas
Tylos artėjimas
Režisierius ir scenarijaus autorius Tsai Ming-liang
Operatorius Chang Jhong-Yuan
Vaidina Lee Kang-Sheng, Anong Houngheuangsy
2020, Taivanas, Prancūzija, 127 min.
Pardavimo agentas „Homegreen Films“
Daugiau kaip dvi valandas trunkančiose „Dienose“ nėra nė penkiasdešimties statiškų kadrų, ne visi jie ilgi, vos keliuose – Kangui (Lee Kang-sheng) einant gatve – juntamas kameros judėjimas. Filme beveik nėra žodžių, jie silpnai girdimi, sąmoningai atsisakyta subtitrų. Nėra ir pasakojimo, siužeto banaliąja šių žodžių prasme. Nėra jokių literatūros, teatro, muzikinės dramaturgijos priemaišų. Tai grynoji kino kalba, radikaliai oponuojanti įprastinei, įvairiuose „masterclasses“ propaguojamai kino kūrimo sampratai, pagal kurią filmo pagrindą sudaro story ir storytelling. Tačiau „Dienos“ savaip radikalios ir paties Tsai Ming-liango kūrybos kontekste. Ankstesniuose ilguose jo filmuose tam tikras vaidmuo teko ir socialinėms aplinkybėms, draminio veiksmo elementams bei šykštiems dialogams. Dabar to nebeliko. O kad tai nuosekli kalbos gryninimo kryptis, patvirtina pastaraisiais metais sukurti jo trumpieji filmai – statiška kamera, be dialogų nufilmuotas „No No Sleep“ (2015), atnešęs geriausio režisieriaus prizą Taipėjaus kino festivalyje, arba mūsų matyti „Ėjimas vandeniu“ (2013) ir „Kelionė į Vakarus“ (2014), kuriuose raudonu apsiaustu vilkintis Lee Kang- shengo budistų vienuolis sulėtintais judesiais eina per gyvenimo bruzdesį.
Iš visų menų minimalistiniam Tsai Ming-liango kinui artimiausia tapyba, – subtilios kadro kompozicijos, dėmesys šviesai, tamsai, atspindžiams, ryškiems spalviniams akcentams. Nepastebimai intensyvėjantis apšvietimas keičia kadro statiką valgio gaminimo scenoje, labiau išryškindamas prie sienos priremtą plastmasinį rožinį dubenį. Gatvės vaizdą iš parduotuvės gilumos įrėmina vėjo plaikstoma švelniai violetinė markizė. Nuleidžiamos žaliuzės tamsėjančiame kadre palieka tik siaurą šviesos juostą. Pilkas nudžiūvęs medis, prie kurio stovi Kangas, kontrastuoja su smaragdine gamtos žaluma.
Kadrų seka, vaizdas ir garsas iš lėto pina filmą į žodžiais sunkiai perteikiamą asociacijų grandinę, artimą Rytų poezijai. Taip teka naktys ir dienos. Už stiklo šniokščia lietus, atspindžiuose siūbuoja medžių šakos, nejudėdamas sėdi Kangas, jo galvą perkirto įstrižas šviesos spindulys. Kangas prie nudžiūvusio medžio. Kangui atliekamas sudėtingas akupunktūros seansas, ant jo sprando ir nugaros rūksta susmaigstytos adatos. Iškankintas Kango veidas. Kangas su kaklo įtvaru eina gatve, stovi prie perėjos. Sėdi kambario kampe prie lango, staliuko paviršiumi nutįso ilgas dėžutės šešėlis. Nonas (Tsai Ming-liango surastas jaunas laosiečių emigrantas Anongas Houngheuangsy) gaminasi kuklų maistą, plauna daržoves, žuvį, valgo, prausiasi po dušu. Šie paraleliniai kadrai mainosi su miesto vaizdais, siaurais skersgatviais, prekybiniais pasažais. Judrus greitkelis, apsnūdęs turgus naktį. Filmą lydi netylantys gatvės garsai, tai prislopstantys, tai sustiprėjantys, interjerų scenose garsas susilieja į tolimą monotonišką gaudesį, lyg šlamėjimą, šnarėjimą, teškėjimą, kurį kartais sutrikdo radijas, greitosios pagalbos automobilio sirena ar cypiantys stabdžiai. Tai tarsi nenutrūkstamas buvimo patvirtinimas.
Staiga į filmo ritmą įsibrauna visiška tyla ir pamėkliškas naktinio pastato kadras, – tamsių sueižėjusių langų siena, blausiai apšviesta gatvės žibinto su apačioje išraizgytais elektros laidais.
Nuolatinis Tsai Ming-liango aktorius, savotiškas jo antrininkas ar mediumas Lee Kang-shengas fenomenaliai perteikia Kango vidines būsenas nejudriame senstančiame veide. Jame atsispindi ir fizinis skausmas, ir dvasios nuovargis, ir susitaikymas. Rausvame viešbučio kambaryje ten dirbantis Nonas daro jam užsakytą masažą, pereinantį į subtilią suartėjimo sceną, perteikiančią žmogaus kūno grožį ir laikinumą. Iš Kango lūpų išsiveržęs garsas labiau primena nevilties dejonę. Atsisveikindamas jis padovanoja Nonui muzikinę dėžutę, kurioje trakši svajinga Charles’io Chaplino „Didmiesčio žiburių“ melodija. Tuomet Tsai Ming-liangas įterpia dar vieną netikėtą „kadrą“ – tiesiog juodo ekrano pauzę.
Mirties jo filme nėra, yra nenumaldomas jos artėjimas. Sunkiai vilkdamas kojas Kangas naktį eina nežinia kur vedančiu plentu. Ryte pramerkęs akis įsiklauso į garso šnarėjimą. Paukščio trelė, iš už sienos atsklidęs kosulys, motorolerio burzgimas. Su kuprine iškeliaujantis Nonas prisėda ant suolelio naktinio miesto sankryžoje. Išsitraukia muzikinę dėžutę, kurios melodiją tolydžio stelbia gatvės triukšmas. Dėžutė kaip nebūtinas prisiminimas.
