Klajoklių žemė
(Nomadland)

Ilgas atsisveikinimas

2021.07.27 Laima Kreivytė

Režisierė ir scenarijaus autorė Chloé Zhao (pagal Jessicos Bruder knygą „Klajoklių žemė: kaip išgyventi Amerikoje XXI amžiuje“)

Operatorius Joshua James Richards
Vaidina Frances McDormand, Linda May, Angela Reyes, Carl R. Hughes,
Douglas G. Soul, Swankie, David Strathairn

2020, JAV, Vokietija, 107 min.

Didysis Amerikos mitas yra kelionė į save – egzistencinė kelionė, kurią reikia patirti keliaujant bekraštėmis dykumomis, kalnais ir slėniais. Tačiau „Klajoklių žemė“ – ne apie tai. Arba kaip tik apie tai, tik be romantinio svaigulio ir jaunatviškos Jacko Kerouaco herojų desperacijos. Klajokliai – ne vietinės gentys ar kapitalistinį pasaulį prakeikę hipiai. Tai žmonės, kurie neturi kur gyventi: padieniai darbininkai, nakvojantys savo mašinose, o ryte vėl keliaujantys ieškoti atsitiktinio uždarbio. Tačiau ir toks apibūdinimas nėra tikslus, nes skamba kaip negailestinga socialinė dokumentika. Ir nors filme dauguma veikėjų iš tiesų yra tokie klajokliai ir „vaidina“ save (net jų vardai tokie patys), tai nėra antropologinė studija – veikiau kinematografinė sakmė, kurios rūsti „būties myriop“ poetika turi ir kažkokio trapaus skaidrumo.

Lietuviško filmo pavadinimo – „Klajoklių žemė“ – daugiskaita šiek tiek klaidina. Mes stebime pagrindinės herojės Fern (Frances McDormand) kelionę, nors neišvengiamai jos ir kitų nomadų keliai susikerta. Ją sutinkame sunkiu laiku – neseniai mirė Fern vyras, ji neturi pastovaus darbo. 2011 m. uždarius kalnakasybos kompaniją, evakuotas ir šachtininkų miestelis simbolišku pavadinimu „Empire“. Fern įsidarbina „Amazon“ siuntų pakuotoja milžiniškame fabrike-parduotuvėje. Čia ji sutinka draugę su vaikais – „iš kito pasaulio“, kuriame sunku įsivaizduoti žmones, gyvenančius mašinoje. Maža mergaitė prasitaria girdėjusi, kad Fern dabar benamė (homeless). „Ne benamė, tik neturiu namo“, – atsako Fern. Namai ir namas nėra tas pats.

 

Fern turi vidinius namus – ir tai nėra jos kemperis, kurį ji išdidžiai vadina „Avangardu“ („Vanguard“). Beje, anglų kalboje ši transporto priemonė (camper), kaip ir laivas, yra moteriškos giminės. Jo (-s) gyventoja suauga su savo kiaukutu ant ratų, o sugedus geriau skolinasi pinigų brangiam remontui iš sesers nei sutinka parduoti. Nepaisant tokio tikrai intymaus santykio su savo mobiliais namais ir branginamais daiktais (tėvo dovanotos lėkštės), Fern nėra nuo pasaulio ir žmonių užsidariusi mizantropė. Tiesa, laisvė ir vienatvė jai brangesnė už kolektyvinį būvį, bet asmeninis bendravimas taip pat svarbus.

 

Filmas sukurtas iš mikroistorijų, kurios nebūtinai logiškai išsiriša. Veikėjai susitinka ir išsiskiria, keliaudami po plačią šalį. Bet čia ir atsiskleidžia režisierės Chloé Zhao ir aktorės Frances McDormand meistrystė – sukurti filmą, kuris atrodo kaip natūrali gyvenimo tėkmė, ir santykius, kurie jaudina tikrumu ir žmogaus orumo pajautimu. Tai nėra paprastas dalykas. Nes dauguma klajoklių – neprofesionalai, jie elgiasi ir bendrauja taip, kaip įpratę. Bet koks dirbtinumas, aktoriniai triukai, specialus makiažas sugriautų tą tikrumo įspūdį. Frances McDormand tarsi tampa viena iš jų – dalyvauja stovyklose, padeda nudažyti mašiną, kartu dirba. Nežinau kitos aktorės, kuri sugebėtų taip natūraliai suaugti su tokiu vaidmeniu. Ji ir Holivudo šventėse nesistengia „blizgėti“, veikiau atvirkščiai, kai į sceną atsiimti apdovanojimo ateina su džinsiniu švarkeliu.

 

Vizualiai „Klajoklių žemė“ yra tikras malonumas akims. Dėl to, kad žiūrėdamas iš tikrųjų matai, o ne esi gundomas kvapą gniaužiančių kalnų ir dykumų vaizdų. Įspūdingi peizažai rodomi lyg tarp kitko, daug svarbiau dirbantys žmonės, jų santykiai, vidinės būsenos. Gražūs gamtos vaizdai kaitaliojami su pigiais užeigų interjerais, nacionalinio parko kalnų didybę keičia apšnerkštų tualetų valymas. Tačiau vizualiai ir dramatiškai subalansuota filmo tėkmė neleidžia nei per daug gėrėtis, nei baisėtis. Klajokliai tvirtai ir oriai stovi ant žemės, bet prie jos neprisiriša. Jie gerbia ir vertina vienas kitą nesikėsindami į laisvę.

 

Filmo stiprybė – nepagražinta realybė, žmogaus (ne)pasirinkimo sudėtingumo atskleidimas. Viena vertus, neslepiama kapitalizmo kritika – ne vienas klajoklis prarado namus dėl ekonominės krizės ir dirbančiųjų išnaudojimo (kaip kitaip apibūdinti filme nuskambantį Lindos Mei monologą – ji dirbo nuo 12 metų, „užsidirbo“ 550 dolerių socialinio draudimo sąskaitoje). Tačiau filmo veikėjai nėra persmelkti pykčio ar nevilties – jie nekaltina likimo, sistemos, kitų žmonių. Darbas filme yra ne vargo, nelygybės, bet išgyvenimo ir solidarumo išraiška. Fern nenustoja ieškoti darbo vis siūlydama savo CV: „Man reikia darbo. Man patinka darbas!“

 

Rašau ir suprantu, kad „Klajoklių žemės“ esmė vis išsprūsta – kodėl tai vienas iš filmų, kuriuos nuolat prisimeni, pelnytai apdovanotas „Auksiniais gaubliais“. Nes tai ne šiaip kelionė po Amerikos Vakarus, tai gyvenimo kelionė nešantis atmintyje brangius žmones ir vietas. Tai kelionė, kurios egzistencinę neišvengiamybę (ekonominė krizė) keičia egzistencinis pasirinkimas. Todėl Fern negali pasilikti pas mylinčią seserį (ją suvaidino jos sena draugė) ar klajonių draugo šeimos namuose, kuriuose visi vieni kitais rūpinasi. Jos kelionė nėra kelionė į save – tai ilgas atsisveikinimas su savo prisirišimais.