Mirusiųjų armija
(Army of the Dead)

Tegyvuoja zombių Las Vegasas


Režisierius Zack Snyder

Scenarijaus autoriai Zack Snyder, Shay Hatten, Joby Harold

Operatorius Zack Snyder

Vaidina Dave Bautista, Ella Purnell, Ana de la Reguera, Omari Hardwick

2021, JAV, 148 min. „Netflix“


„Ar lauki „Mirusiųjų armijos?“ – klausia tatuiruočių meistras, badydamas man odą. „Tai aišku, laukiu!“ – džiugiai atsakau aš, atpalaidavęs nuo skausmo sukąstą žandikaulį. Ir kaipgi galima nelaukti? Juk tai Zacko Snyderio, sukūrusio zombių klasikos „Mirusiųjų aušra“ perdirbinį („Dawn of the Dead“, 2004), filmas. Ir ne bet koks, o 70 milijonų dolerių kainavęs ir specialiai „Netflix“ platformai sukurtas reginys, kuriame turi būti apstu specialiųjų efektų, kraujo ir zombių. Ko gero, ne veltui platformoje jis iš karto pakilo į žiūrimiausių filmų dešimtuko pirmąją vietą.

Kaip ir bet kuris žanrinis kinas, zombių filmai skirstomi į ciklus. Per pirmąjį ciklą buvo išleisti su rasizmu susiję kūriniai „Baltasis zombis“ („White Zombie“, rež. Victor Halperin, 1932) ir „Aš vaikščiojau su zombiu“ („I Walked with a Zombie“, rež. Jacques Tourneur, 1943). Per antrąjį ciklą kūrė ir savo požiūrį į vartotojiškumą pateikė modernios zombių kino estetikos tėvas George’as A. Romero. Trečiasis ciklas prasidėjo zombių žanrą atgaivinusiais filmais „Po 28 dienų“ („28 Days Later“, rež. Danny Boyle, 2002) ir „Zombių karalius“ („Shaun of the Dead“, rež. Edgar Wright, 2004). Jie vėl sukėlė susidomėjimą ir baimę, todėl zombius eksploatuojančių filmų skaičius smarkiai išaugo, pavyzdys – populiariausias per kabelinę televiziją rodytas serialas „Vaikščiojantys numirėliai“ („The Walking Dead“, 2010–2022). Prie žanro atgimimo prisidėjo Zackas Snyderis, todėl jo „Mirusiųjų armija“ ir buvo tokia laukiama. Juo labiau kad paskutines savo dienas išgyvena ketvirtasis, Azijos zombių, ciklas, kuriam priskiriami „Traukinys į Busaną“ („Train to Busan“, rež. Sang-ho Yeon, 2016), žanro sensacija tapę „Numirėliai vienu kadru“ („One Cut of the Dead“, rež. Shinichiro Ueda, 2017) ar tame pačiame „Netflixe“ rodomas serialas „Karalystė“ („Kingdom“, 2019). Snyderio filmas turėjo tapti naujo ciklo pradžia, grąžinančia zombius į Vakarus ir pasiūlančia kažką dar neregėto. Ar jam pavyko?

 

Akivaizdu, kad režisierius gerai išmano kino istoriją: jo filme naudojami visi įprasti siaubo kino štampai. Knygoje „Monstrai ir išprotėję mokslininkai“ siaubo filmų tyrinėtojas Andrew Tudoras teigia, kad apytiksliai nuo 7-ojo dešimtmečio šiame žanre vis labiau kritikuojamos valstybinės struktūros, įsitvirtina atviros pabaigos ir abejojama stabilaus subjekto galimybėmis. Visa tai matome ir Snyderio filme. Pavyzdžiui, pasakojimo pradžioje atskleidžiama, kad už artėjančią apokalipsę atsakinga slaptus eksperimentus vykdanti JAV kariuomenė. Beje, ir pagrindiniais herojais tampa ne policininkai, gaisrininkai ar kareiviai, o paprasti žmonės. Filmo pabaigoje pagal visus siaubo filmų kanonus „netikėtai“ atskleidžiama, kad trumpam suvaldytas chaosas tuoj ir vėl prasiverš, todėl žiūrovas gali nekantriai laukti ir antrosios dalies. Ir galiausiai, sukūrę pirmykštę bendruomenę ir kultūrą, zombiai supanašėja su žmonėmis. Maksimaliai priartėję prie homo sapiens, jie laužo įprastą stabilaus, save kontroliuojančio ir nuo mirties bėgančio subjekto sampratą, todėl tampa visiškai nebeaišku, kas yra žmogus, o kas – zombis. Taip Snyderis reprezentuoja postmodernų mąstymą, kuriame klasikinės gėrio ir blogio, didžiojo pasakojimo ar stabilios asmenybės idėjos apverčiamos aukštyn kojomis arba apskritai sugriaunamos. Tačiau tai yra ir blogiausia filmo ypatybė – šis intertekstualių nuorodų žaidimas greitai tampa tuščiu ir beprasmišku pastišu.

 

Kiekvienas zombių ciklas plėtojasi konkrečių klausimų ar problemų kontekste. Ką aktualaus pasako Snyderio filmas? Iš nuolatinių vizualių užuominų, pavyzdžiui, žinių reportažų apie izoliaciją, palapinių miestelių, kur žmonėms tikrinama temperatūra, ir ištuštėjusių Las Vegaso gatvių, pasidaro aišku, kad kūrėjams ir numanomam žiūrovui rūpi COVID-19 viruso tema. Atrodytų, taip kūrinys susiejamas su trečiuoju zombių ciklu, kuriame buvo nagrinėjama dėl SARS ir atsinaujinančios Ebolos kylanti baimė. Tačiau „Mirusiųjų armijoje“ pasitelkiami du dalykai, turintys išskirti ją iš kitų zombių filmų. Pirma, čia ypatingai pabrėžiama saviizoliacija ir jos teikiamas saugumas. Be abejo, kaip knygoje „Amerikietiška zombių gotika“ teigė kino tyrinėtojas Kyle’as W. Bishopas, zombių filmai beveik visada remiasi tuo pačiu invaziniu naratyvu, pasakojančiu, kaip žmonės bando susirasti saugų prieglobstį ir jame pasislėpę išgyventi (post)apokalipsę. Tačiau šią bendrą naratyvinę schemą Snyderis perkelia į konkrečią, nūdienos žiūrovo patiriamą tikrovę. Kalbant paprastai, mes vis dar privalome izoliuotis ir saugotis kitų žmonių. Antroji Snyderio naujiena visiškai apverčia šį įprastinį invazinį naratyvą – jo filme būtent žmonės įsibrauna į zombių karalystę. Atrodytų, tai įdomi filmo įžvalga, parodanti, kad žmogus ir yra tikrasis monstras, dėl turtų pasiryžęs sunaikinti pirmykštę ir nekaltą (zombių) bendruomenę. Tačiau panašus pasakojimas jau buvo panaudotas ne ką geresniame Azijos zombių ciklo filme „Traukinys į Busaną 2: Pusiasalis“ („Peninsula“, rež. Sang-ho Yeon, 2020). Savo filme Snyderis tik atkartoja jau matytus dalykus, ir tai pastebima net konkrečiuose kinematografiniuose sprendimuose.

 

Zombių filmai visada buvo priskiriami B kategorijai. Galima sakyti, kad jie net prisidėjo prie šios sąvokos formavimosi, pavyzdžiui, pirmasis zombių filmas „Baltasis zombis“ tekainavo 50 tūkst. dolerių, o filmo dekoracijos buvo paimtos iš legendinės „Drakulos“ (rež. Tod Browning, 1931) ekranizacijos. Beje, neatsitiktinai abiejuose filmuose vaidino siaubo kino ikona Bela Lugosi – klasikinio Holivudo laikais toks aktorių „perpanaudojimas“ pigesniuose filmuose buvo tapęs įprasta praktika. Ir ši pigi, bet nebūtinai vizualiai skurdi estetika tapo neatsiejama zombių kino dalimi. Galima prisiminti minimaliomis priemonėmis nufilmuotą, bet revoliuciniu tapusį filmą „Gyvųjų numirėlių naktis“ („Night of the Living Dead“, rež. George A. Romero, 1968) ar jau minėtą „Po 28 dienų“, nufilmuotą rankine videokamera. Toks kinematografinių priemonių (pseudo)skurdumas matomas ir Snyderio filme. Brangia aparatūra nufilmuotus statiškus planus keičia nestabilūs, rankos drebėjimą imituojantys subjektyvūs vaizdai, kurie dažniausiai siejami būtent su pigiais siaubo filmais. Įtampa tarp dviejų konkuruojančių vaizdavimo būdų išryškėja ir žvelgiant į specialiuosius efektus. Filmo kūrėjai galėjo leisti sau daug, todėl jie ne tik nupiešė turbūt didžiausią kada nors kine matytą zombių minią, bet ir įspūdingai atrodantį Las Vegaso gatvių bombardavimą, ir net atominį sprogimą. Tačiau kartais akis bado prastai padaryti efektai, akivaizdžiai palikti specialiai. Taip į brangų plačiajai auditorijai skirtą filmą režisierius bando įvesti perteklinę kempo (camp) estetiką, būdingą B kategorijos kinui. Žiūrint į visa tai, susidaro įspūdis, kad Snyderis pats neapsisprendė, ką norėjo sukurti: ar visiems patiksiantį veiksmo, ar mažai auditorijai skirtą kultinį siaubo filmą.

 

Žanrinis kinas dažnai kritikuojamas už banalumą. Remiantis popkultūros atžvilgiu kritiškai nusistačiusių mąstytojų, tokių kaip Walteris Benjaminas ar Theodoras Adorno, palikimu, teigiama, kad kino industrija tegali (re)produkuoti vienas į kitą panašius kūrinius. Vis dėlto skirtingiems kontekstams ir ciklams priklausantys zombių filmai rodo, kad žanrinėms taisyklėms paklūstantis kinas privalo nuolatos atsinaujinti ir žiūrovui pasiūlyti kažką naujo ar aktualaus. Būtent per šį atpažinimo ir naujumo žaismą patiriamas žanrinis malonumas, kurio Snyderio filmui nepavyksta suteikti. Jis kaip ir „tikrasis“ Las Vegaso miestas yra visiškai dirbtinis, idėjiškai tuščias ir intelektualiai miręs.