Pakilimas
(Voschoždenije)

Kaukolės vieta

Rogės tyliai įšliuoš į aptvarą, užsidarys sunkūs vartai, dangų aptrauks spygliuota viela ir prasidės kankinantis disputas apie pareigą ir išdavystę, dvasios stiprybę ir išnykimo baimę, pasiaukojimą ir savisaugos instinktą, apie tai, kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio, kur ta riba, už kurios jis virsta savo antipodu. Amžinas žmogaus, iškėlusio save kaip išskirtinę visatos būtybę, konfliktas su savimi. Ar galima kabintis į gyvenimą, einant kompromisan su sąžine, net ir žinant, jog priešingu atveju tavęs laukia neišvengiama, lėta ir kraupi mirtis? Juk, anot policijos tardytojo Portnovo, su mirtimi mums baigiasi viskas.

Reikia stovėti prievartinės mirties akivaizdoje, kad išviršinis kiautas sueižėtų, atsiskleistų tikroji žmogaus esmė, patvirtinanti arba paneigianti visą ankstesnę jo būtį. Stropiai dangstyta ar net paties nesuvokta esmė. Ne kiekvienam skirta atsidurti ties šia didžiąja alternatyva. Ramus, natūralus gyvenimas nepažadins sielos demonų. Tik neeiliniai įvykiai, kataklizmai gali atskleisti žmoguje jo grynąjį pavidalą. Tuomet gimsta kankiniai ir renegatai. O kiek jų davė Antrasis pasaulinis karas, šis milžiniškas žmogiškųjų likimų teatras, į kurį mus sugrąžina Larisos Šepitko filmas „Pakilimas“...

 

Per trisdešimtį metų karo siaubas išblėso, žaizdos apsitraukė randais, jaunoji karta suvokia šį išbandymų metą ne kaip išgyventą, o papasakotą. Natūralu, nuotolis tarp jo ir mūsų vis auga, karo atminimas žvelgia į mus nuo pjedestalų. Ši distancija atėjo ir į meną. Skausmą neretai išstumia herojinis patosas, žmogų – „kolektyvinis herojus“, gyvus įvykius – faktai, realią atmosferą – spalvota plačiaformatė butaforija. Šepitko filmas šiame sraute išskirtinis. Jau vien dėl to, kad priešo nuniokotos, iškankintos žemės vaizdas čia toks įtaigus ir tikras, lyg juosta būtų sukurta šviežiais karo pėdsakais. Tačiau ne tai svarbiausia. Kone fiziškai apčiuopiama karo realybė leido pažvelgti į žmogų ypatingoje situacijoje, išgryninti jo dvasinius prieštaravimus, jo didybę ir menkumą. Kol esi kovinio būrio dalis, kol žvelgi į priešą per šūvio nuotolį, negali nuspėti, kaip elgtumeis patekęs jam į nagus, koks tas tikrasis tavo „aš“.

 

Ilgu kančių keliu režisierė veda savo herojus, kol visiškai apnuogina ir supriešina jų sielas. Paliegęs, sunkiai sergantis, sužeistas Sotnikovas – jam skirta nugalėti. Sveikas, stiprus, savimi pasitikintis („šiaip ar taip – kuopos viršila“) Rybakas – jam skirta palūžti. Palūžti, matant į tarpuakį nukreiptą karabino vamzdį, pajutus juodą rūsio tamsos nebūtį. Taip neseniai, dar vakar, jie buvo kovos draugai, dengė kits kitą būriui atsitraukiant, o šiandien juos skiria neperžengiama bedugnė, matuojama žmogiškąja verte.

 

Sotnikovas iki pat tragiško finalo neš pareigos ir ištikimybės tėvynei vėliavą. Jo iškankintame kūne degs skaisti dvasingumo ugnis, suteikianti jėgų be baimės žvelgti mirčiai į akis. Lėtai lėtai pasmerktųjų būrys kils į kalną, prie groteskiškos kartuvių arkos. Ir čia jau su užnerta ant kaklo virve Sotnikovas pamatys suvarytoje minioje berniuką su sena aptriušusia „budione“, ant kurios dar ryškėja nuardytos penkiakampės kontūras. Jo išplėstose ašarų pritvinkusiose akyse Sotnikovas įskaitys savo gyvenimo įprasminimą, pajus, kad miršta ne veltui, kad turi kam atiduoti savo širdies testamentą.

 

Rybakas aklai kabinsis į gyvenimą, ieškos pateisinimo savo silpnumui. Klaikus siaubas sukaustys jį tardytojo kabinete, paskui rūsyje, išvydus sumuštą ir sužalotą Sotnikovą, paskui – tą vaiskų žiemos rytą, kai smagus ir linksmas policininkas Gamaniukas subliaus: „Marš laukan, likvidacija!“ Karštligiškai blaškysis Rybako mintis. Juk turi būti kokia nors išeitis, turi būti... Juk visuomet rasdavai išeitį... Mirti lengviausia, o tu pabandyk užvilkinti laiką, pabandyk juos pergudrauti... O gal tave dar išgelbės Sotnikovas, juk visą kaltę už nušautą policininką jis prisiima sau... Galų gale sutik stoti į policiją... Paskui tu pabėgsi, pabėgsi ir atkeršysi...

Lėtai lėtai kils į kalną pasmerktųjų kolona. Ir drumstose Rybako smegenyse beliks tik viena beviltiška frazė: „Aš pabėgsiu, pabėgsiu...“. Penkios virvės plaikstysis vėjy. Lesinų kaimo seniūnui, Sotnikovą ir Rybaką priglaudusiai moteriai, gležnai žydaitei Basiai, neišdavusiai ją slėpusių žmonių, Sotnikovui. O penktoji? Juk ji skirta jam, Rybakui. Gyvuliškos baimės pagautas šios žemės kirmis parklups ant sniego ir nė pats nepajus, kaip išstums kaladę iš po Sotnikovo kojų.

 

Ėmusi ekranizuoti Vasilio Bykovo apysaką „Sotnikovas“, režisierė liko stebėtinai ištikima knygos tekstui. Beveik tie patys dialogai, tie patys, rašytojo minties padiktuoti, planai ir rakursai. Tačiau gimė kitoks, naujas meno kūrinys. Pirmiausia tai sakytina apie Rybako paveikslą. Apysakos Rybakas racionalesnis, kone sąmoningai pasirenkantis išdavystės kelią. Filmo Rybakas – daug konfliktiškesnė būtybė, draskoma pareigos jausmo ir baimės išnykti, valdoma pasąmonės galių, todėl daug stipriau išgyvenanti savo nusikaltimą, kai atsitokėja. Apysakoje Sotnikovo ir Rybako linijos eina lygiagrečiai, mažai tesusiliesdamos, filme dvi moralinės pozicijos susikerta aršiame ginče. Mažytis karo epizodas tampa pretekstu filosofinei alegorijai. Režisierė tiesiai apeliuoja į žiūrovą, reikalaudama aktyvios pozicijos, nesigailėdama nei jo, nei savęs, nei aktorių. Žiemos speigas, kančia, lėtas ėjimas mirtin – tokie apčiuopiamai tikri, jog sukelia šoką, nervinį drebulį, nutvilko kilnia apsivalymo liepsna. Etinės veikėjų pozicijos įrašytos net jų veiduose. Dvasingas, skausmingos šypsenos pažymėtas, nežemiška šviesa spindintis Sotnikovo veidas.

 

Juodas, kažkoks gauruotas, lyg iš patamsių išniręs Rybakas. Tardytojas Portnovas – grėsminga pabaisa, gliti, tarsi apipuvusi, tamsiomis akių kiaurymėmis po skrybėle, kurios betgi kartais sužimba liguista ugnimi. Stebiesi Anatolijaus Solonicyno vaidybos jėga, o dar labiau – jo ryžtu lįsti į Portnovo kailį, kai dar daugelis tebetapatina jį su Andrejumi Rubliovu.

 

Aukšta tragedijos gaida filmas prisodrintas iki maksimumo, realusis ir simbolinis pradai jame susilydė į taip sunkiai pasiekiamą vienovę. Tačiau vienas paradoksas filme slypi. Sotnikovas, kitaip nei knygos herojus, prarado paprastus žmogiškus bruožus, virto išgryninta žmogiškumo idėja, nepasiekiamu idealu. Ne todėl, kad jo žygdarbis būtų antgamtiškas, o todėl, kad režisierė norėjo suteikti jam tokį atspalvį. Rybakas su savo biologizmu greta Sotnikovo yra daug realesnis. Silpnas, palūžęs žmogus prie koloso kojų.

 

Režisierė šventa neapykanta nekenčia tokio „žmogiškumo“ ir baudžia Rybaką iki galo. Amžinas, nepakeliamas kaltės jausmas slėgs jo pečius, bet mirtis jam nebus dovanota. Kai policininkai, atlikę „ūkišką“ savo darbą, sugrįš į spygliuotą aptvarą, jis pajus visą padaryto nusikaltimo baisumą. Drebėdamas, vatinėmis kojomis prieis prie kalkėmis nudrėbtos tupyklos, ir čia, tarp dvokiančių atmatų, bandys pasidaryti galą. Bet bus nubaustas gyventi. Ir ant šio pliko apsnigto kalno, šioje „Kaukolės vietoje“, viskas jam susijauks į klaikią kakofoniją. Suklegės alkani mirties paukščiai.

 

Pasaulis virs smako išdeginta sušalusia dykyne, kurioje gūšis kaltės liudininkas – mažas miestukas, it sužvarbusi kuosa susišiaušęs stogų kupstais. Ir svirduliuos sukrypę telegrafo stulpai, ir dunksos vieniša cerkvė, užžerta dygaus sniego sauja...

 

Linas Vildžiūnas Kinas, 1977, Nr. 5 (59)

 

P.S. Larisos Šepitko „Pakilimas“ – vienas tų nedaugelio filmų, kurio kadrai, nespalvota grafika, širdį draskanti Alfredo Schnittke’s muzika rėžte įsirėžė į atmintį. Po trejų metų, 1979-ųjų liepos 2 d., filmuodama Valentino Rasputino romano „Atsisveikinimas su Matiora“ ekranizaciją, Šepitko ir dar keturi grupės nariai žuvo autoavarijoje, palikdama moteriško žavesio ir maksimalaus kūrybinio atsidavimo legendą. „Pakilimas“ – šio viską aukojančio atsidavimo viršūnė. Sakralinė filmo potekstė buvo akivaizdi, nors tiesiai neįvardyta. Tarp eilučių ji ir šioje recenzijoje, nors dabar, po daugelio metų, iškelta į pakeistą pavadinimą.

 

L. V.