Tėvas
(The Father)

Filmas „Tėvas“, sukurtas pagal 2012 m. jo parašytą pjesę, vaizduoja aštuoniasdešimtmetį, pamažu į silpnaprotystę grimztantį Entonį (Anthony Hopkins, už vaidmenį pelnė „Oskarą“) ir jam bergždžiai padėti besistengiančią dukterį Anę (Olivia Colman). Kiekvienas, kuriam yra tekę rūpintis senstančiu, silpstančiu artimuoju, žino, kad šis uždavinys iš esmės neįmanomas, jis pasmerktas skausmui: tėvams labai sunku atsisakyti visą sąmoningą gyvenimą turėtos nepriklausomybės, o vaikams – iš tėvų ją atimti. Tokią pasikeitusią padėtį dažnai lydi žodžiais sunkiai išreiškiamas pyktis, ašaros, neviltis. Todėl žiūrint šį filmą neapleido nuostaba, kaip Zelleriui puikiai, kartais su humoru, pavyko ne tik perteikti tai personažų dialogais, bet ir paversti įtraukiančia, intriguojančia kinematografine patirtimi.

Iš pirmo žvilgsnio žavus, pasitempęs, klasikinės muzikos besiklausantis, žodžių kišenėje neieškantis žilagalvis londonietis tikrai neatrodo reikalingas pagalbos. Perdėm sunerimusi atrodo Paryžiuje gyventi besiruošianti ir vieną tėvą palikti bijanti duktė. Tačiau kiekviena nauja scena, situacija ir buto, kuriame gyvena Entonis, interjero detalė savotiškai paneigia tai, kas buvo matyta ir girdėta anksčiau. Pradeda kilti nesibaigiantys klausimai: ar tai tas pats butas? Ar duktė iš tiesų išvyksta į Paryžių? Ar duktė susituokusi? Kur gyvena Entonis? Ir t. t. Žiūrovo, jau pratusio prie nelinijinių pasakojimų ir galvosūkių, smegenys aktyvuojasi iki paskutinių filmo minučių, tačiau taip ir nepavyksta rasti siūlo galo, kuris šias visas smulkmenas sujungtų į vientisą vaizdą. Galiausiai supranti, kad to vientiso vaizdo nebebus, ir kad taip šiurpiai ir dezorientuojančiai galbūt atrodo šviesų protą prarandančio žmogaus kasdienybė.

Šis režisieriaus sprendimas kurti „labirintą“, „dėlionę, kuri niekada nesusidėlios“, „orientacijos praradimo patirtį“ paradoksaliai leidžia stebėti situaciją, kuri kitu atveju būtų tiesiog nepakeliamai slegianti. Pavyzdžiui, bandymas susiorientuoti, ieškoti filme tolydumo ženklų dalį žiūrovo energijos nukreipia nuo Anės ašarų girdint tėvo pagyras kitai, labiau mylėtai dukteriai, ar frustracijos matant partnerio pyktį ir norą įkišti tėvą į senelių prieglaudą. Rezultatas – viena akimi sprendžiame galvosūkį, kita stebime Entonio sąmonės ir jo artimųjų vilties, kad situacija išsprendžiama, mirtį. Tačiau šis stebėjimas mūsų pačių nenužudo, o praturtina atjauta.

Tik nesutikčiau su recenzijomis, teigiančiomis, kad filmas tokio tipo situaciją vaizduoja labai tikroviškai. Stilingų personažų, įspūdingų interjerų, klasikinės muzikos skambesys mažai turi bendra su šlapimu trenkiančiais, apkuistais senų vienišų žmonių butais. Nors filme vaizduojamos situacijos ir konfliktai išties tipiniai, jie rafinuotai distiliuoti. Mums, jautriems ir bailiems žiūrovams, tikrovės dozės parinktos preciziškai tiksliai, kad išgyventume, kad skausmo ir nevilties aromatas netgi būtų savotiškai malonus, į jį norėtųsi gilintis ir suprasti. Galbūt čia ir yra Floriano Zellerio talentas.