Tylos zona 2
(A Quiet Place Part II)

Nejauki tyla kino salėje


Režisierius ir scenarijaus autorius John Krasinski
Operatorė Polly Morgan
Vaidina Emily Blunt, John Krasinski, Cillian Murphy, Noah Jupe, Djimon Hounsou

2021, JAV, 97 min. Platintojas Lietuvoje „Du kine Film Distribution“


Johno Krasinski „Tylos zona“ (2018) ir „Tylos zona 2“ (2020) nėra nebylūs filmai. Tačiau tai filmai, kurie reikalauja tylos abiejose ekrano pusėse. Lengviausia tai apibūdinti galvojant apie scenas, kuriose personažai tylomis sėlina, bijodami būti išgirsti, ir tokia pat įtampa persiima žiūrovas, sąmoningai ruošdamasis kažkam baisiam. Įprastai tokias scenas filmuose užpildo pernelyg garsi ir dramatiška muzika, bet spengianti tyla ir baimė sukelti bent menkiausią garsą veikia dar stipriau. Dažnai filmuose tai pasitaiko vieną ar kelis kartus, tačiau „Tylos zonos“ (taip vadinsiu abu filmus) stengiasi tylėti kone visada.

Nors esu kino klasikos mėgėjas, dažną vakarą praleidžiantis su Charlie Chaplino ar Busterio Keatono laikus menančiais nebyliais filmais, noriu priminti, kad nebylūs filmai niekad nebuvo begarsiai. Tiesiog kitoje ekrano pusėje esantys personažai negalėjo kalbėti balsu. Bet ne žodžiai, o aktorių kūno kalba, žvilgsniai, veidas buvo pagrindiniai istorijų pasakotojai. Tuometis kinas buvo įspraustas į neleidusius aktoriams prabilti technologinius rėmus, bet šiuolaikiniuose filmuose be dialogų šie rėmai pasirinkti savo noru.

 

Dabar filmai be dialogų – retas atvejis, drąsus kūrėjo žingsnis kalbėti vaizdais, apsieinant be žodžių. Įsimintiniausi – robinzoniados stiliaus išlikimo filmai, kurių personažai neturi su kuo kalbėtis, tik su savimi. Iš tokių minėtini „Arktis. Įkalinti ledynuose“ (rež. Joe Penna, 2018), „Viskas prarasta“ (rež. J. C. Chandor, 2013) ar animacinis „Raudonas vėžlys“ (rež. Michael Dudok de Wit, 2016). Tačiau „Tylos zonų“ atvejis kiek kitoks.

 

Esame plėšrių ateivių užpultame pasaulyje, kuriame tyla – viena iš pagrindinių galimybių išlikti gyvam. Kitaip nei minėti vieniši personažai, kuriems prabilti ar skleisti garsą nėra didelio reikalo, čia pavojus būti išgirstam veikia kaip kertinis įtampos magnetas. Kad jos netrūktų, Ebotų šeimoje auga mažylis, kuris geba bendrauti tik klyksmais. Negana to, kad juostos sumanymas yra nuolatinė tyla, o kiekvienas garsas turi aiškią paskirtį, dar ir scenos, kuriose pasirodo Ebotų duktė Regan, beveik negirdimos. Regan suvaidino viena žinomiausių kurčiųjų bendruomenės aktorių Millicent Simmonds. Norėdamas imituoti silpnai girdinčiojo pasaulėjautą, režisierius paliko vos girdimus duslius garsus, perteikiančius, ką reiškia būti veiksmo sūkuryje nieko negirdint. Nežinau, ar toks posūkis į kurčiųjų bendruomenę bei gestų kalbą yra nūdienos Holivudo mada, bet panašius bandymus jau pastebėjau ir kituose: du „Oskarus“ laimėjusiame „Metalo garse“ (rež. Darius Marder, 2019) ir filme „Godzila prieš King Kongą“ (rež. Adam Wingard, 2021), kur herojė gestų kalba bendrauja su King Kongu. Kita vertus, prisiminkime garsiąją Hitchcocko frazę: „Jei filmas geras, garsą galima išjungti ir žiūrovai vis tiek jį puikiai supras.“

 

Postapokaliptinių filmų kontekste „Tylos zonos“ panašios į ne vieną kovų dėl išlikimo trilerį. Juos primena naujas antrojo filmo personažas Emetas, kurį suvaidino pastaruoju metu kiek primirštas aktorius Cillianas Murphy. Siaubo filme „Po 28 dienų “ („28 Days Later“, rež. Danny Boyle, 2002) jis suvaidino iš komos atsibudusį jaunuolį, bandantį išgyventi neatpažįstamai pasikeitusiame, ištuštėjusiame Londone. Tai nedidelio biudžeto britų filmas apie zombius, kuriame personažo išlikimas susijęs su žmonių pagalba vienas kitam. Tiek „Po 28 dienų “, tiek „Tylos zona 2“ užsimena apie žmonių susvetimėjimą bei tarpusavio kovą dėl išlikimo ir analizuoja mums artimesnes sociopsichologines krizinės aplinkos temas.

 

Panašias susvetimėjusio ir išretėjusio postapokaliptinio pasaulio temas užduoda ir pastarojo dešimtmečio „Beždžionių planetos“ filmai. Šioje trilogijoje abiejose barikadų pusėse yra bendruomeniškos gyvūnų rūšys, besistengiančios išlikti protingos ir sąmoningos – žmonės ir (vėl) gestų kalba bendraujančios beždžionės. Tuo tarpu „Tylos zonų“ ateivius mes matome kaip plėšrius grobuonis, be skrupulų žudančius visa, kas juda, ir todėl galime tapatintis tik su į pavojų patekusiais žmonėmis.

 

Negaliu nepaminėti ekspresionisto Hanso Karlo Breslauerio filmo „Miestas be žydų“ („Die Stadt ohne Jude“, 1924). Šiame austrų nebyliajame filme formuluojamos žmonių rūšiavimo taisyklės, atskiriant, kas vertas gyventi, o kas turėtų „išvykti“. Filmas moralizuoja žmonių segregacijos idėją ir stengiasi pabrėžti, kad žmogus yra socialus gyvūnas. Atsiskirdamas nuo kitų, asmuo tik izoliuoja save nuo geresnio gyvenimo. Deja, 1924-aisiais filmo autoriai dar nežinojo nacistinės Europos ateities. Šiandien „Tylos zonoje 2“ matome tuos pačius žmonių rūšiavimo principus. Tarp išlikusiųjų tyliajame pasaulyje, pasirodo, yra ir tokių, kurių „neverta gelbėti“, ir tokių, kurie gyvena privilegijuotoje, nedaug pakitusioje kasdienybėje. Galbūt ši sąsaja ir abstrakti, bet medžiotojo ir medžiojamojo paveikslas, žmonių išnaudojimas ir susvetimėjimas „Tylos zonoje 2“ primena girdėtą, istorijos vadovėliuose skaitytą patirtį...

 

Filmo „Tylos zona 2“ premjera įvyko 2020 m. kovo 8 d., bet dėl pandemijos kino teatrus jis pasiekė tik šių metų gegužę. Šis, sakytum, atsitiktinumas – net labai aiški postapokaliptinio siužeto sąsaja, kurioje šeimų izoliacija, baimės kupinas geresnių laikų laukimas nereikalauja paaiškinimo. Manau, šiandien daug geriau suprantame nuo monstrų bėgančius, įtemptai ateities laukiančius personažus. Nenumatyta beveik pusantrų metų trukusi pauzė tarp premjeros ir kino teatrų atidarymo tik padėjo šiam filmui tapti mažiau fantastiniam, bet ne mažiau baisiam.