Perspektyvi mergina
(Promising Young Woman)

Ir: jei jūs, kiti žmonės, moterys ir vyrai, visa tai matėte, bet tylėjote, nieko nedarėte, dangstėte tuos žagintojus ir nepadėjote aukoms, paskui jus atseks vaikiškai atrodanti, bet siaubingus planus kurpianti perspektyvi jauna mergina ir pastatys jus į vietą.

Ta perspektyvi jauna mergina – tai Kasandra (Carey Mulligan). Išvertus iš graikų kalbos vardas reiškia karė ir gynėja. Tai svarbiausias jos uždavinys. Kariauti su tokiais vyrais ir, sugėdinus bei išgąsdinus juos, apginti moteris.

Kitas kyla iš Kasandros mito. Anoji turėjo unikalią dovaną – žinojo ateitį, tačiau ja niekas netikėjo. Šio filmo Kasandra žino praeitį, bet ja irgi niekas netiki. Tiksliau, netikėjo jos geriausia drauge Nina (ją, per daug išgėrusią, matant kitiems vakarėlio dalyviams, seksualiai išnaudojo kursiokas, ji bandė kovoti teismuose, bet skaudžiai pralaimėjo ir nusižudė).

Tarp šių dviejų vardo reikšmių ir temų režisierė ir blaškosi. Blaškosi ne tik tarp šių temų. Apskritai – blaškosi.

Viena vertus, filmas yra apie asilus. Apie vaikinus (vėliau vyrus), kurie leidžia sau parsivesti namo išgėrusią moterį ir ją seksualiai išnaudoti. Tokiame vertinime ir kaltinime nėra jokios rizikos ir lengva būti teisuoliu. Štai Karolis Vyšniauskas, pristatydamas šį filmą, teigia: „Būtinai rekomenduoju kitiems vyrams ir vaikinams, ypač – manantiems, jog jie yra teisingoje istorijos pusėje“. Kodėl jis rekomenduoja šį filmą būtent vyrams? Nes visi vyrai asilai? Nes kai kurie nežino, kad yra asilai? Nes visi šios lyties atstovai filme yra degradai ir dėl to vyrams reikia į tai pasižiūrėti? Režisierė šio filmo pamoka aiškiai leidžia suprasti, kad asilai ir liks asilais. Tokiu atveju – ką daryti žiūrovui?

Kita vertus, filmas atkreipia dėmesį į rimtesnę problemą. Apie kurią kalbame #metoo judėjimo kontekste: t. y. nusikaltimo dangstymą, aukos neišklausymą ir / ar abejojimą, tokius argumentus kaip „pati prisiprašė“. Čia mes visi, kurie nesame asilais, jau galime šį bei tą padaryti. Ir čia Emerald Fennell sukuria keletą įspūdingų keršto scenų (pavyzdžiui, universitete), kurios, naudojant JAV prezidento George’o Busho terminologiją, veikia kaip prevencinis karas.

Tačiau tai tik epizodėliai. Režisierė labiau susitelkia į asilus, nes taip lengviau, nes tuomet žaidi superherojų filmų teritorijoje, kur nėra niuansų ir rizikos. Kai Kasandra gėdina lengvo grobio ieškančius vyrus, mes jaučiame, kad ji nieko nestato ant kortos, kad jai tai jokia prasme nėra sunkus pasirikimas. Ji – Betmanas ir kovoja su Gotamo nusikaltėliais. Taigi dėl jos (ir dėl nieko) nesijaudiname.

Taip režisierė blaškosi ir tarp žanrų. Viena vertus, tai labai paprastas filmas apie realią problemą, bet Emerald Fennell tarpais pateikia ją kaip saspensą, tarpais – kaip holivudinį saldainiuką, tarpais – kaip keistą arthousą. Pavyzdžiui, gana paprastą preambulę ji atskleidžia lėtai ir paslaptingai. Atrodytų, bando sukurti panašią įtampą kaip „Šventojo elnio nužudyme“. Tačiau čia, išties žemiškoje istorijoje, tai atrodo kaip nereikalingas katės ir pelės žaidimas.

Arba interjerai. Kartais jie tokie ryškūs, tiesiog įkyrūs, kad akis nejučia juos nagrinėja ir ausis neklauso dialogo. Galbūt tai įdomus žaidimas kino istorijos ekspertui, bet paprastą žiūrovą glumina, tarsi išveda iš kelio. Arba herojės suinfantilinimas. Ji vis dar gyvena su tėvais, dirba barista, rengiasi gėlėtomis suknelėmis, kramto gumą. Skambus disonansas tarp veiksmų ir vaizdo, kuris lyg ir turėtų kažką sufleruoti, bet užuominų tokia gausybė, kad net nebesinori jų gliaudyti.

Susidaro įspūdis, kad režisierė sudėjo į filmą viską, kas jai pasirodė cool, o po to, išklausiusi prodiuserių, dar papildė filmą žiūrovams skirtomis scenomis. Atrodo, ji neapsisprendžia, ar kuria asmeninį kūrinį, nusispjovusi į Holivudo šablonus, ar kaip tik priešingai, nes tikisi sėkmės kasoje. O filmo pabaigoje vos ne kaip deus ex machina iš tragedijos išeina su laiminga pabaiga.