Drive My Car
Čechovo skaitymai raudoname automobilyje
Čechovo skaitymai raudoname automobilyje
Režisierius Ryûsuke Hamaguchi
Scenarijaus autoriai Ryûsuke Hamaguchi, Takamasa Oe (pagal Haruki Murakami trumpą istoriją)
Operatorius Hidetoshi Shinomiya
Vaidina Hidetoshi Nishijima, Tôko Miura, Reika Kirishima
2021, Japonija, 179 min.
Platintojas Lietuvoje „A-One Films Baltic“
„Drive My Car“ išties galima pavadinti kūriniu tiek apie kūrybinį darbą, tiek ir apie kasdienį darbą su savo siela. Filme netgi galime palyginti du kūrybinius metodus. Pirmasis – labai specifinis. Serialų scenarijus kurianti Oto (Reika Kirishima) siužetus sugalvoja ir pasakoja mylėdamasi, o vėliau padedama vyro užrašo, nes pati nieko nebeprisimena. Jos vyras Kafuku (Hidetoshi Nishijima), teatro režisierius ir aktorius, yra pasirinkęs visiškai priešingą kūrybinį kelią – blaivų, be iracionalaus svaigulio. Diena iš dienos jis stropiai kartojasi vaidmens tekstą. Tą patį metodą taiko ir dirbdamas režisieriaus darbą – daugybę kartų su aktoriais skaito pjesę, nereikalaudamas iš jų kokios nors vaidybos ar ryškesnių emocijų. Negana to, tie aktoriai – skirtingų tautybių, tad kiekvienas vaidina savo kalba ir neretai net nesupranta scenos partnerių tariamų žodžių.
„Drive My Car“ – pirmas ir kol kas vienintelis mano matytas Ryusuke Hamaguchi filmas. Tačiau atsitiktinai perskaičiau, kad pats kino režisierius remiasi panašiu darbo su aktoriais metodu. Per repeticijas jis prašo skaityti vaidmens tekstą kuo neutraliau, tarytum tai būtų sausa informacija. Tokiu būdu, sako Hamaguchi, tekstas įauga aktoriams į kūną ir kraują, o vėliau filmavimo aikštelėje jie išvengia perspaustos, pernelyg emocingos vaidybos.
Turbūt panašų kūrybos principą omeny turėjo Čechovas, pradedantiems rašytojams pataręs: „Kai aprašote skausmą, išlikite šalti.“ Prisiminiau Čechovą ne šiaip – vienas iš esminių Kafuku vaidmenų yra dėdė Vania. Tik ką turi omeny pats Kafuku, kai sako: „Čechovas baugus. Aš to nebeatlaikau“? Ar vien tai, kad, kaip Kafuku lakoniškai paaiškina, Čechovo „tekstai į paviršių ištraukia tavo esmę“? Kadangi vaidmens tekstą Kafuku įpratęs kartotis važiuodamas automobiliu, likusių pjesės personažų žodžius įskaitė į kasetę jo žmona Oto. Tad galbūt Kafuku baugina ir tai, kad Čechovas jam yra tapęs tarsi mediumu, kurio dėka pokalbis su žmonos balsu juostelėje tęsiasi net ir praėjus dvejiems metams po Oto mirties.
Kafuku priverstas tęsti šį metafizinį pokalbį, nes apskritai vengia ką nors išsiaiškinti tiesiogiai. Sykį savo akimis pamatęs, kaip Oto mylisi su kitu, Kafuku apsimeta, kad nieko nežino, o ir žmona, atrodo, nieko neįtaria. Tačiau galbūt ji lygiai taip pat apsimeta – nepamirškim, kad visi čia aktoriai ar artimi vaidybos menui. Toje neištikimybės scenoje Kafuku mato žmoną ne tiesiogiai, o veidrodyje. Tačiau Oto galbūt lygiai taip pat regi jo atvaizdą – šiaip ar taip, mes trumpai išvystame Kafuku atspindį veidrodyje iš Oto perspektyvos. Tiesaus pažinimo Kafuku vengia ne tiek iš baikštumo, kiek iš kitokio suvokimo poreikio. Šiam filmui tinka Pascalio palyginimas, kad pažinimas – tai lyg besiplečiantis rutulys, kuris visomis kryptimis paliečia daug erdvės taškų. Juk Kafuku reikia ne šiaip banalaus žmonos prisipažinimo ar jos mylimojo pasiaiškinimo, o platesnio vaizdo – iš laiko atstumo, iš įvairių perspektyvų, besiklausant besisukančios juostelės, žvelgiant į kelią, bėgantį prieš akis.
Kai Kafuku renka aktorius naujam „Dėdės Vanios“ pastatymui ir atrankoje išvysta žmonos mylimąjį Takacuki, jis ne tik priima Takacuki į trupę, bet ir atiduoda jam Vanios vaidmenį. Matyt, iš dalies tokiu būdu jam subtiliai keršija, tikėdamasis, kad Takacuki tiesiog atsisakys, nes jis siekia vaidinti Astrovą. Tačiau, aktoriui sutikus, Kafuku turi galimybę jį stebėti, o sykiu – per Takacuki pažvelgti į patį save kaip ilgametį Vanios vaidmens atlikėją.
Tačiau Takacuki – toks pat skaidrus ir kartu neperžvelgiamas personažas kaip pats Kafuku ar jo žmona. Nei mums, nei Kafuku nėra lengva išskaityti iš jo veido, ar jis tikrai mylėjo Oto, ar per ją tenorėjo susipažinti su Kafuku, kuriuo kaip režisieriumi ir aktoriumi nuoširdžiai žavisi? Takacuki – gan ūmus ir lengvai bendrauja su moterimis, o meilės nuotykius vadina tinkamiausiu būdu geriau jas pažinti. Tačiau paskui jis lyg persikeičia ir sako Kafuku, kad tas nemėgintų perprasti, kas dedasi kito žmogaus širdyje: „Tik save įskaudinsit. Bet jei nuoširdžiai pasistengsite, bent jau pamatysite, kas dedasi jūsiškėje.“ O ribinėje situacijoje Takacuki tiesmukumas atsiskleidžia kaip asmenybės tiesumas ir narsa.
Žinoma, pats tamsiausias filmo personažas – tai Kafuku priskirta vairuotoja Misaki, kuriai jis iš pradžių itin nenoriai perleidžia savo raudonojo „Saab“ vairą. Ji ilgą laiką demonstratyviai tyli, lyg norėtų pabrėžti, kad aplinkinis pasaulis jos nedomina. Misaki nesiteikia dalintis mintimis nei apie Čechovą, kurio pjesės klausosi vežiodama Kafuku, nei apie aplinkinius, nors iš jos žvilgsnio, amžiais nukreipto kažkur į šoną ar tarsi kiaurai žmones, nujaučiame, kad ji įdėmiai klausosi ir stebi. Būtent nepriekaištinga vairuotoja Misaki tampa mąstymo ir dvasinio darbo pagalbininke – jos dėka Kafuku net užmiršta, kad sėdi automobilyje. Filme ji turi porininkę aktorę nebylę, kuri Kafuku spektaklyje vaidina Sonią. Nebylė rankų gestais tarsi suriša vaidinimo gijas, o tylioji Misaki sklandžiu vairavimu sulieja Čechovo tekstą, Oto balsą juostelėje, įtemptą vidinį Kafuku darbą bei pokalbius su pakeleiviais į vientisą tėkmę.
Nors veikėjai uždaryti automobilio salone ir nugrimzdę į mintis, slaptą ir tamsų jų gyvenimą Hamaguchi išplečia laike (filmas lengvai sklendžia tris valandas) ir išskaidrina erdvėje anapus automobilio langų stiklo. Naktinių ramiai vingiuojančių gatvių žiburiai, švelnios gamtovaizdžių linijos – delikačioji Japonija idealiai tinka, kad liktume su erdvaus ir vaiskaus kūrinio įspūdžiu.