Kortų skaičiuotojas
(The Card Counter)

Kaip įprasta Schraderio kinui, „Kortų skaičiuotojo“ centre – kenčiantis vienišas vyras, filmuose įgavęs įvairių pavidalų: taksi vairuotojo, žigolo, narkotikų prekeivio ar kunigo. Šįkart jį įkūnija kaip visada nepriekaištingas Oscaras Isaacas. Jo Viljamas Telis – buvęs Abu Graibo prižiūrėtojas, už savo nusikaltimus kalėjęs aštuonerius metus ir kalėjime išmokęs skaičiuoti kortas. Dabar jis naudojasi šiuo talentu keliaudamas iš kazino į kazino. Viljamą kankina kaltė, tad jis renkasi pusiau egzistenciją pilkojoje zonoje (pilka dominuoja ir filmo spalvų paletėje) – moteliuose ir kazino, kuriuose stato ir laimi mažai, kad išvengtų nepageidaujamo dėmesio. O motelių kambariuose, kuriuos jis pertvarko pašalindamas sienų dekoracijas ir apvyniodamas baldus baltomis paklodėmis (taip juos paversdamas vienuolio cele ar kalėjimo kamera), rašo dienoraštį, vis sugrįždamas prie savo nusikaltimų. Šis Viljamo ritualas puikiai pasitarnauja minimalistiniam, asketiškam Schraderio stiliui.

Tačiau viskas keičiasi, kai Viljamas pakeliui sutinka La Lindą (Tiffany Haddish) ir Kirką (Tye Sheridan), traukiančius jį skirtingomis kryptimis, radikaliai paveikiančius jį ir jo gyvenimo trajektoriją. Profesionalių lošėjų vadybininkė La Linda pasiūlo Viljamui pagerinti savo žaidimą ir dalyvauti pokerio turnyruose su svaria finansine parama. Šis nesutinka ir skolą lygina su kaltės jausmu, vadindamas juos sunkiai pakeliamu „svoriu“, kol susipažįsta su paaugliu Kirku, vieno Abu Graibo sargybinio sūnumi. Abu vyrai tarnavo pas majorą Džoną Gordo (Willem Dafoe), kuris vadovavo Abu Graibo kankinimų sistemai ir, žinoma, liko nenubaustas. Kirko gyvenimo tikslas – atkeršyti Gordo, mat jaunuolis mano, kad būtent jis atsakingas už tėvo savižudybę. Viljamas nori atkalbėti Kirką nuo keršto ir sugrąžinti į normalų gyvenimą – jis pasiryžęs apmokėti visas Kirko skolas, grąžinti jį į mokyklą ir padėti susitaikyti su motina. Taip Viljamas ne tik randa gyvenimo prasmę – jo vienuolišką kasdienybę praskaidrina meilės pažadas ir atleidimo sau galimybė. Tačiau, akivaizdu, Schraderis netiki, kad nuodėmių atpirkimas toks lengvas...

Nors „Kortų skaičiuotojas“ savo tonu santūresnis už „Pirmąją reformuotą bažnyčią“, filmas nukreiptas prieš Amerikos gyvenimo patologiją, kurios pavyzdys – amoralus karas, neišvengiamai vedančią prie smurto. Abiejuose jaučiamas Schraderio pasibjaurėjimas vyraujančiu amerikiečių etosu (ar tai būtų besaikis vartojimas, gilinantis klimato krizę, ar patriotizmas / nacionalizmas, legitimavęs karą Irake) ir absoliuti egzistencinė neviltis dėl pokyčių neįmanomumo. Filme smerkiamas ir nebaudžiamumas, kuriuo naudojosi karo sumanytojai bei šalies vadovai, o Viljamas ir kiti eiliniai kariai turėjo prisiimti atsakomybę. Nors, žinoma, Schraderio nepavadinsi „grynuoju“ politinio kino kūrėju, jis – pirmiausia filosofas, kurio kiną persmelkia religinės temos (juk režisierius užaugo kalvinistų šeimoje ir prieš susidomėdamas kinu ketino tapti kunigu). Apie filmą pats režisierius sakė: „Mūsų visuomenė nemėgsta prisiimti jokios atsakomybės. Bet aš esu susijęs su kultūra, kurioje atsakai už viską. Į pasaulį ateini kupinas kaltės jausmo, ir kaltė tik didėja.“

Nors būtų galima prikišti, kad „Kortų skaičiuotojas“ – jau ne kartą matyta istorija, kad personažų santykiai schematiški, o išties charizmatiška komikė Tiffany Haddish filme mažai teturi ką veikti, Schraderis vis dėlto sugeba užčiuopti gyvą nervą, perteikti neviltį ir įniršį, tiesiog besikaupiantį ore.