Babij Jaras. Kontekstas
(Babiy Yar. Kontekst)

Apie blogio kontekstus ir užmarštį


Režisierius ir scenarijaus autorius Sergej Loznica

Montuotojai Sergej Loznica, Tomasz Wolski, Danielius Kokanauskis

2021, Nyderlandai, Ukraina, 121 min.


Babij Jaras yra vienas svarbiausių genocido simbolių globaliojoje Holokausto atminimo kultūroje. 1941 m. rugsėjo 29–30 d. čia buvo sušaudytas 33 771 žmogus. Absoliuti nacių mobiliųjų žudikų komandų einsatzgruppen ir jų talkininkų pražudytų žmonių dauguma buvo žydų tautybės asmenys. Apie 150 metrų ilgio, 30 metrų pločio ir 15 metrų gylio Babij Jaro griova, atrodo, turėjo tapti svarbia atminties vieta Ukrainos visuomenei, tačiau šioje istorijos juodojoje skylėje nutikusią tragediją uždengė trigubas užmaršties šydas. Jo gijos buvo raizgomos Antrojo pasaulinio karo metais naciams mėginant slėpti savuosius nusikaltimus, Sovietų Sąjungoje komunistų partijos ideologams aktyviai plėtojant tiesą iškraipantį pasakojimą apie „tarybinių piliečių žudynes“ ir po 1990-ųjų Ukrainos visuomenei nesuradus autentiško santykio su Holokausto tema. Beje, šiuos žodžius apie dvigubos arba trigubos užmaršties veikimą galima pritaikyti ne tik Ukrainai, bet ir kitoms, pasinaudojant amerikiečių istoriko Timothy Snyderio sąvoka, „kruvinose žemėse“ gyvenančioms visuomenėms. Lietuva šiuo atveju ne išimtis.

Užmarštis yra viena svarbiausių Sergejaus Loznicos filmo temų. Antroji tema – tragediją Babij Jare nulėmęs priežasčių bei pasekmių kontekstas. Bandydamas suprasti, kaip buvo įmanoma per itin trumpą laiką efektyviai įgyvendinti itin didelio masto žudynes, režisierius mąsto apie daugybės aplinkybių – politinių, socialinių, kultūrinių, antropologinių – sąveiką.

 

Kurdamas savąjį pasakojimą apie Babij Jaro tragedijos ir jos daugialypės užmaršties kontekstą režisierius toliau plėtoja įvairių reiškinių, kurie gimsta nelaisvoje visuomenėje, tyrimus, pradėtus jo dokumentiniuose filmuose „Įvykis“ („Sobytije“, 2015), „Procesas“ („Process“, 2018), „Valstybinės laidotuvės“ („Gosudarstvennyje pochorony“, 2019). Dirbdamas su dokumentiniu filmu režisierius naudoja sau įprastą metodą: Loznica kaip kompozitorius komponuoja archyvuose surastą unikalią vaizdo medžiagą į vieną visumą siekdamas, kad tarp paskirų kino juostų fragmentų nusidriektų prasminės bei emocinės jungtys, na o pats filmas imtų vibruoti ir skambėti lyg stambios formos muzikinis kūrinys. Kaip įprasta Loznicos braižui, filme nėra užkadrinio pasakotojo balso, tik įvairūs garsai – žodžių ir kalbų nuotrupos, lėktuvo variklių gausmas, sprogimų keliamas triukšmas, ugnies spragsėjimas (garso režisierius Vladimiras Golovnickis). Taigi žiūrovas paliekamas beveik dviejų valandų trukmės akistatai su archyviniais kadrais, kurie palydimi taupių tekstinių komentarų. Galimas dalykas, kad be specialaus pasiruošimo pastaroji akistata kai kuriems žiūrovams pasirodys neįveikiamu uždaviniu.

 

Dirbdamas kelių šalių (Rusijos, Ukrainos, Vokietijos) archyvuose režisierius atrado iš tiesų unikalios vaizdinės medžiagos, pavyzdžiui, pogromo Lvove kadrus arba NKVD užminuotos svarbios Kijevo gatvės – Kreščatniko – sprogdinimą 1941 m. rugsėjo mėn. miestą užėmus vokiečiams.

 

Pažymėtina, jog filme šalia nacių ir sovietų filmuotos „oficiozinės“ medžiagos panaudoti ir vokiečių karininkų „videodienoraščiai“, dokumentavę Trečiojo Reicho pajėgų judėjimą į Rytus, fiksavę nacių kariuomenės užimtų Ukrainos miestų ir kaimų kasdienybę. Šie kadrai savo laiku netiko nacistinės propagandos reikmėms, tačiau XXI amžiuje jie labai įtaigiai pasakoja apie karą ir žmones, atsidūrusius ribinėse egzistencinėse situacijose. Akivaizdu, kad šiuos ir kitus epizodus, kuriuos į vieną pasakojimą Loznicai padėjo sujungti montažo režisierius Danielius Kokanauskis, ateityje dar studijuos istorikai, galbūt nuseksiantys „Babij Jaro. Konteksto“ kūrėjų pėdsakais iki konkrečių archyvų bei jų fonduose saugomų kino juostų.

 

Filme nėra žudynių Babij Jare scenų (kiek žinoma, niekas šios tamsos orgijos nefilmavo). Vietoj jų panaudojama sulėtinta nuotraukų, kurias padarė Babij Jare iš karto po žudynių dirbęs vokiečių karinis fotografas Johannesas Hahle, seka.

 

Filmo ašimi ir kulminacija tampa Vasilijaus Grosmano esė „Ukraina be žydų“ citata, kurios žodžiai savo emociniu intensyvumu prilygsta skausmo persmelktai maldai. Juodame ekrane pasirodantis tekstas padalina filmo pasakojimą į dvi dalis. Pirmojoje dalyje žiūrovas tampa Babij Jaro tragediją sukūrusių aplinkybių liudininku, o antrojoje jau pateikiami liudijimai apie patį įvykį. Čia itin svarbų vaidmenį atlieka 1946 m. Kijeve įvykusio proceso, kuriame buvo teisiama Babij Jaro žudynėse dalyvavusi nacistų grupė, filmuota medžiaga. Režisieriaus sprendimu vienas šalia kito atsiduria SS divizijos „Vikingas“ oberjefreitorius Hansas Isenmannas, buhalteriškai tiksliai ir abejingai teisme dėstantis, kaip jis žudė žmones, ir Dina Proničeva – Kijevo lėlių teatro artistė, kurios teisme papasakota išsigelbėjimo istorija labiau primena meninę išmonę nei tikrovę.

 

Filme yra finalas ir post scriptum. Finalo vaidmenį atlieka šiurpi archyvinė medžiaga, kurioje užfiksuota, kaip 1946 m. sausio 29 d. centrinėje Kijevo aikštėje pakariami dvylika nacistinių nusikaltėlių. Egzekuciją stebėjo aikštėje susirinkę 200 000 kijeviečių. Post scriptumu tampa 1952 m. nufilmuoti kadrai, rodantys, kaip Kijevo miesto tarybos sprendimu Babij Jaras užpilamas vandeniu ir statybinėmis atliekomis.

 

„Aš aplankiau daugybę memorialų, kuriuose pasakojama, kas gi vyko viename arba kitame konclageryje, tačiau niekas nekalba apie tai, ką mums daryti situacijoje, jeigu visa tai staiga sugrįš? Ką daryti žmogui, kai jo akyse linčiuojamas kitas žmogus? Kaip sustabdyti pogromą? Kaip elgtis tokiose situacijose, nuo kurių niekas neapsaugotas?“ Deja, į šiuos Sergejaus Loznicos užduotus klausimus mes nerasime atsakymų tol, kol drumzlinas užmaršties vanduo slėps tokių vietų kaip Babij Jaras ir jame nužudytų žmonių istorijas.