Sūkurys
(Vortex)

Nesusapnuotas košmaras


Režisierius ir scenarijaus autorius Gaspar Noé
Operatorius Benoît Debie
Vaidina Françoise Lebrun, Dario Argento, Alex Lutz, Kylian Dheret
2021, Prancūzija, 142 min.


Kontroversišku vadinamas prancūzų režisierius Gasparas Noé po kiekvieno savo filmo susilaukia ne tik puikių įvertinimų, bet ir priešiškumo: tiek iš kino kritikų, tiek ir iš žiūrovų, kurių dalis net palieka kino teatrų sales. Neabejotinai ir naujausias jo filmas „Sūkurys“ daliai turėjo sukelti tam tikrą nepasitenkinimą. Ne vienoje apžvalgoje įvertintas kaip vienas brandžiausių režisieriaus filmų, „Sūkurys“ tikrai išsiskiria iš visos jo filmografijos.

Nepatogumą ir neretai įtampą keliantys Gasparo Noé filmai provokuoja juslinę žiūrovo reakciją, bet būtent taip režisierius priverčia žiūrintįjį susimąstyti. Paskutinis filmas – ne išimtis. „Sūkuryje“ pasakojama apie sunkiai pakeliamą senatvės sulaukusios poros būtį; slogi atmosfera tiesiog skverbiasi iš ekrano, o lėtas veiksmas žiūrėjimą dar labiau apsunkina. Filme tiksliai perteikiama košmariška dviejų ligotų ir su gyvenimo beprasmybe kovojančių žmonių būsena, tampanti kino kaip sapno analogija. Veikiau ne sapno, o košmaro. Filme ypatingai tiksliai ir paveikiai perteikiama veikėjų psichikos stadija, iš kurios lyg ir norisi išsivaduoti, bet kartu – ir likti, patirti ją stipriau ir suvokti, kas vyksta tarp žiūrovo ir filmo.

 

Kaip ir ankstesniuose filmuose (tik šįkart ne taip šokiruojančiai ir intensyviai), režisierius daug dėmesio skiria vizualiniams ir garsiniams dirgikliams. Šiame filme nėra Noé būdingų chaotiškų vaizdų ar neurotiško blaškymosi erdvėje (šįkart tai greičiau slampinėjimas) – viskas perteikiama nejaukiai stambiais planais ir įvairiais aplinkos garsais iš dviejų sugyventinių buities. Akivaizdu, kad šiame filme, kaip ir ankstesnėje kūryboje, vėl plėtojamos gyvenimo ir mirties, meilės ir jos neįmanomumo, amžinos vienatvės temos, balansuojančios tarp siaubo ir harmonijos bei vilties. Sunkėjanti ir vis labiau prasmės netenkanti pagrindinių veikėjų egzistencija perteikiama per blankstantį būties suvokimą. Veikėjai neturi vardų, jie pavadinti archetipinėmis figūromis – Motina, Tėvu ir Sūnumi. Motinos demencijai vis labiau progresuojant, Sūnus negeba tvarkytis, o priklausomybė nuo vaistų filme sulyginama su priklausomybe nuo narkotikų. Tai tik viena iš tėvų ir Sūnaus gyvenimo sąsajų.

 

Kartu režisierius naudoja ankstesniame filme taikytą formą: dviejų ekranų jungtis, kur paraleliai rodomi du veiksmai, buvo naudota filme „Lux Aeterna“. Tokia forma kuriamos papildomos prasmės: skirtinguose ekranuose rodoma Tėvo ir Motinos kasdienybė, sava susikurta rutina vienatvėje leidžia stebėti skylantį ir yrantį dviejų žmonių ryšį.

 

Gasparas Noé pagrindiniam vaidmeniui pakvietė italų režisierių Dario Argento, o tai teikė daug vilties. Prancūzų aktorė Françoise Lebrun taip pat tampa nepakeičiama: klaustrofobiškose erdvėse ir egzistenciją spaudžiančiuose ekranuose atsidūrę veikėjai preciziškai perteikia savo pažeidžiamumą ir kančią. Ankstesniame Noé filme „Ekstazė“ chaosas tampa vienu ilgu, vis labiau nekontroliuojamu šokiu, o „Sūkuryje“ veikėjai ilgainiui nebegali kontroliuoti savo kūnų ir protų. Tokia dviejų žmonių ilgo gyvenimo drauge, senatvės ir meilės tragedija vyksta po truputį, ją atskleidžia kasdienė Tėvo ir Motinos veikla, trumpi šeimos pokalbiai bandant atverti savo sielą.

 

„Sūkurio“ veikėjai tarsi negali švengti vienatvės ir silpstančio proto pančių. Atrodo, per jų ribines emocines patirtis ir psichologinius niuansus režisierius bando prasiskverbti iki kiekvieno žiūrinčiojo pažeidžiamiausių ertmių. Nors naudojama eksperimentinė forma su siaubo žanro detalėmis, vis dėlto filmas veikia ne vaizdine raiška, o emociniu svoriu, kurį kuria pagrindiniai veikėjai, vis labiau prarandantys ryšį su gyvenimu. Taigi filmas gali tapti ne tik košmariška patirtimi, bet ir realybės atspindžiu.