„Matrica. Prisikėlimas“

Virtualios realybės labirintuose


Režisierė Lana Wachowski

Scenarijaus autoriai Lana Wachowski, David Mitchell, Aleksandar Hemon Operatoriai Daniel Massaccesi, John Toll

Vaidina Keanu Reeves, Carrie-Anne Moss, Yahya Abdul-Mateen II, Jessica Henwick, Neil Patrick Harris, Jonathan Groff

2021, JAV, 148 min.
Platintojas Lietuvoje „Acme Film“


Jei 1999-aisiais buvote paaugliai, turbūt jaučiate nostalgiją seserų Lanos ir Lilly Wachowski sukurtai kino juostai. Po šio legendinio filmo premjeros milijonai žmonių pradėjo tikėti, kad gyvena virtualioje realybėje. Buvau per maža, ypatingų sentimentų „Matricos“ filmų serijai nejaučiu, bet vis vien laikau ją vienu didžiausių kino fenomenų.

Šį tekstą paskatino 2021 m. pasirodęs trilogijos tęsinys „Matrica. Prisikėlimas“, kuris tetralogijos kontekste kino kritikų buvo įvertintas gana neigiamai, o žiūrovų nedosniai – filmas surinko vos 37 mln. dolerių (sėkmingiausiu tapo antrasis filmas, uždirbęs 281 milijoną). Jame Lana Wachowski (Lilly atsisakė prisidėti prie naujo filmo gamybos) bandė atgaivinti garsiuosius „Matricos“ veikėjus: Neo (Keanu Reeves), Trinitę (Carrie Anne-Moss), Morfėjų (Laurence Fishburne) ir agentą Smitą (Hugo Weaving) – ir priminti, paaiškinti matricos idėją. Nors filme įterpta daug scenų iš ankstesnių dalių, protarpiais informacija atrodo tarsi paimta iš visai kito filmo, gausu nepagrįstų veikėjų sprendimų. Įpareigotas sukurti ketvirtą vaizdo žaidimo „Matrica“ dalį, Tomas Andersonas (Keanu Reeves) paskęsta kasdienybės melancholijoje, jo pasąmonė realaus gyvenimo situacijas pradeda tapatinti su prisiminimais, vaizdo žaidimų serijos elementais, kurdama groteskiškas haliucinacijas. Tomas lankosi pas psichologą, geria mėlynas tabletes, tikėjimą virtualiu matricos pasauliu paverčiančias savotiška transo būsena. Šis filmo komponentas labiausiai nutolęs nuo trilogijos dalių estetikos (odiniai drabužiai, tamsiai žalsvi, pilkšvi atspalviai) ir mokslinės fantastikos, veiksmo filmų tematikos. Kitose dalyse konfliktą kuriantys įvykiai nestokojo motyvacijos, tačiau jos visiškai nėra ketvirtojoje. Juk trečiojo filmo „Matrica. Revoliucijos“ (2003) finale siužetinė linija, rodos, išsenka: karas tarp mašinų ir žmonių baigtas, Neo ir Trinitė miršta, virtuali realybė sunaikinama, pagaliau įsivyrauja visuotinė taika. Tad ketvirtame filme žaidžiama „Matricos“ išsiilgusių žiūrovų nostalgija, pilstoma iš tuščio į kiaurą. Veiksmo atspirties tašku pasirinktai misijai atjungti Trinitę nuo matricos trūksta pagrįstumo. Ar to siekiama dėl infantilaus Neo troškimo dar sykį apkabinti mylimą moterį? Filmo siužete mažai tikslumo, konkretumo, tvirto pagrindo veikėjų sprendimams ir daugeliui scenų. Sunku suprasti, kam išvis reikėjo ketvirtos dalies.

 

Ketvirtu filmu režisierė kuria tarsi atskirą, nepriklausomą nuo ankstesnių, linkusią reflektuoti, gyvenančią kitu laiku matricą. Pirmoje tetralogijos dalyje matrica kelia asociacijų su kapitalistine santvarka, o ketvirtame filme tiesioginių nuorodų atsiranda daugiau. Tomas yra pagarsėjęs vaizdo žaidimų kūrėjas, bet jis nesijaučia laimingas. Pasaulis naujoje matricos versijoje primena tuščią XXI a. žmonių kasdienybę – priklausomi nuo išmaniųjų telefonų ir kompiuterių, jie dirba vis daugiau ir daugiau, siekdami atrasti laimę socialinių konstruktų džiunglėse. Paskutiniame filme atvirai kritikuojamas ir didžiųjų kino kompanijų užmojis štampuoti populiarių kino juostų tęsinius, tikintis, kad jie sulauks panašios finansinės sėkmės. Konkrečiai paminima filmo gamybą finansavusi kompanija „Warner Bros“, kuri finansavo ir fikcinio ketvirtos „Matricos“ vaizdo žaidimo kūrimą. Naujosios matricos kūrėjas Analitikas (Neil Patrick Harris) apibūdina pirmose trijose dalyse egzistavusią matricos versiją kaip nepavykusį projektą. Pasak jo, tuometinis matricos Architektas neišnaudojo žmonių vidinio pasaulio potencialo. Todėl jis manipuliuoja žmonių jausmais žiauriai ir negailestingai. Tai labiausiai atspindi kulminacinė scena, kai Analitiko kontroliuojami matricos įkaitai įvykdo masinę savižudybę, iššokdami pro daugiaaukščių langus, virsdami gyvomis bombomis. Kinta ankstyvojoje trilogijoje nusistovėjusios pažiūros. Požeminio žmonių miesto gyventojai, pasitelkę mašinas, pradeda vystyti agrokultūrą. Apie žmonių ir mašinų bendradarbiavimą pirmuosiuose filmuose užsiminta buvo, bet absoliuti dauguma gyventojų tai laikė neįmanoma. Kai kurie „Matricos“ serijos gerbėjai socialiniuose tinkluose siūlo teoriją, kad laisvi žmonės, gyvenantys ne matricoje, vis dėlto yra valdomi panašios sistemos, tik kitoje matricoje. Šis teiginys neprasprūdo pro akis ketvirtos dalies kūrėjai ir yra paminimas filme, pridedamas prie aibės kitų reflektyvių detalių.

 

Kone gigantišką personažo evoliuciją filmų serijose patyrė agentas Smitas (paskutiniame filme jo vaidmenį atlieka Jonathanas Groffas). Pirmame filme Smitas nekenčia žmonių, tačiau nėra patenkintas ir matricos simuliacija. Jis tikisi, kad gavęs laisvų žmonių miesto apsaugos sistemos kodus, sunaikinęs žmones galės pagaliau pabėgti iš matricos. Jo neapykantą perteikia statiška veido mina, šiurpus dirbtinis juokas, iššiepti sukąsti dantys, išreiškiantys jo pasibjaurėjimą viskuo, kas gyva. Po nevykusio bandymo nužudyti Neo Smitas pajunta tarp jų esantį ryšį. Sąsaja ir nuolatinė įtampa tarp šių dviejų veikėjų labai panaši į Voldemorto ir Hario Poterio. O ir pranašystė abiejuose filmuose beveik vienoda – vienas iš veikėjų turi mirti, kad nesibaigianti kova liautųsi.

 

Antrame filme Smitas tampa iš matricos ištremta programa, maištaujančia prieš sistemos taisykles. Jis parazituoja tarp kitų veikėjų, tapdamas programos virusu. Tai kiek ironiška, pirmoje dalyje žmoniją jam prilyginus virusui. Trečiame filme Smitas pasiekia paniekos žmonėms, sistemai ir mašinoms kulminaciją ir yra sunaikinamas. Ketvirtame filme, kaip ir daugelis kitų veikėjų, Smitas atgimsta perkurtas Analitiko. Šioje dalyje troškimas sunaikinti Neo stebėtinai išnyksta kaip dūmas ir vieninteliu priešu tampa Analitikas. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad veikėjas per visą filmų seriją yra vedamas pasibjaurėjimo ir pykčio, tik kinta jo įtūžio bangos, Smitas – auganti ir daugiasluoksnė asmenybė, vienas iš daugelio matricos įkaitų.

 

Be akivaizdžios sąsajos su Dievo sūnumi, pagrindinis „Matricos“ veikėjas Neo yra tapatinamas ir su daugeliu kitų archetipinių individų. Filmuose gausu nuorodų į klasika tapusia Lewiso Carrollo knygą „Alisa stebuklų šalyje“. Alisa, kaip ir Neo, seka paskui baltą triušį, jos išgeriamas magiškas eliksyras keičia jos ūgį, o Neo praryjama raudona piliulė atveria jam galimybę sužinoti tiesą. Iš tiesų pasakų knygos naratyvo elementų panaudojimas veiksmo filme kiek netikėtas, bet filosofiniame Jeano Baudrillard’o veikalo „Simuliakrai ir simuliacija“ kontekste idealiai tinkamas. Filme „Matrica. Revoliucijos“ per dvikovą Neo yra išduriamos akys, bet jis įgyja nepaaiškinamų supergalių matyti be regos organų. Lyg antikos laikų pranašas, praradęs regėjimą, jis išvysta daugiau, nei gali matyti kiti, supranta savo lemtį.

 

Nuo senų senovės nemari diskusija tarp predestinacijos ir laisvo žmogaus pasirinkimo yra ir „Matricoje“. Pirmame filme Orakulė (Gloria Foster) užsimena Neo apie ateitį, bet priduria, kad viskas galų gale priklausys nuo jo pasirinkimo. Vis dėlto kitose dalyse paaiškėja, kad Orakulė pakreipė įvykius norima linkme, nes remdamasi praeitų matricų versijomis suprato žmonių elgesio modelius, o Bags (Jessica Henwick), ketvirtoje dalyje surandanti Neo ir atjungianti jį iš matricos, galutinai paneigia laisvo pasirinkimo valią, atskleisdama Neo, kad pasirinkimas tebuvo iliuzija. Nors per visą tetralogiją kyla daug abejonių, kurios nuomonės laikosi „Matricos“ kūrėjai, paskutiniame filme disputas išsprendžiamas remiantis krikščioniška dvasia. Įsigilinus į vingiuotą, bet reikšmingą siužeto meilės liniją, filmų serijos pagrindinė mintis lakoniška – meilė nugali viską. Pirmame filme Neo netiki, kad yra išrinktasis. Jo herojiškos supergalios atsiranda tik dėl stipraus Trinitės tikėjimo, kad jis sunaikins matricą. Viena iš populiarių versijų byloja apie Trinitės kompleksą. Juk prieš pažintį su Neo veikėja atrodo nenugalima, tačiau vėliau, stiprėjant jausmams, ji tampa ištikima jo bendražyge, nublankstančia prieš neįveikiamą išrinktąjį, pasitraukiančia į antrą planą. Filme „Matrica. Perkrauta“ ji ryžtingai kovoja, kol yra mirtinai sužeidžiama, o tęsinyje „Matrica. Revoliucijos“ kartu su Neo keliauja į mašinų miestą, nujausdama, kad ši misija jiems abiem taps lemtinga ir baigsis žūtimi. Tad Trinitė yra pagrindinis Neo emocinis ramstis, palaikantis herojų jam suabejojus savimi. Remiantis krikščioniškuoju filmų kontekstu, Neo prototipas – Kristus, mesijas, nešantis taiką, paskutinė žmonijos viltis. Vadinasi, Trinitė – Marija Magdalietė, patikima išrinktojo palydovė. Atsižvelgiant į tai, kad Trinitė puikiai išmano kompiuterius, vairuoja skraidančius laivus ir kitas persikėlimo priemones, moka kovos menus, ji yra pakankamai galingas moters personažas, išsiverčiantis be vyro pagalbos. Todėl jos atsidavimas ir pasitikėjimas Neo atrodo kur kas kilnesnis nei daugumos kitų fiziškai ir emociškai silpnesnių moteriškų veikėjų, matomų veiksmo juostose.

 

„Matrica“ dar ilgai išliks aktuali dėl tvirtų pamatinių idėjų, į kurias remiasi visi keturi filmai. Religinių, filosofinių, literatūrinių ir socialinių kontekstų gausa pelno šiai filmų serijai pranašumą prieš kitus klasikinius mokslinės fantastikos žanro filmus, tokius kaip Jameso Camerono „Terminatorius“ (1984), kuris buvo paremtas režisieriaus košmaru. Matricos pasaulio modelis labai panašus į mūsiškį. Išlaisvintam iš matricos gniaužtų Neo Morfėjus kartoja, kad norint suprasti matricos mechanizmą tereikia išlaisvinti protą. XXI a. pasaulis skęsta dezinformacijos srautuose. Tad Morfėjaus teiginys apeliuoja į kiekvienam šiuolaikiniam žmogui ypač svarbų gebėjimą – kritinį mąstymą. Tai vienintelis būdas išsiveržti iš sistemos ir netapti šiuolaikinės matricos auka.