Mėlyna kaip apelsinas žemė
(The Earth Is Blue as an Orange)

Politiniai įvykiai Ukrainoje (Maidanas, Krymo aneksija, karas Rytų Ukrainoje) gausiai reprezentuojami dokumentiniuose Ukrainos ir užsienio kino kūrėjų filmuose, tarp kurių turime ir tarptautinei auditorijai žinomų Lietuvos kūrėjų darbų (galime prisiminti režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis“, 2016). O 2020 m. pasirodė dar vienas bendras Ukrainos ir Lietuvos dokumentininkų darbas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“, kuris Lietuvos kino teatrus dėl pandemijos pasiekė tik šiemet. Vasario pabaigoje pradėtas rodyti filmas įgavo dar daugiau reikšmės Rusijos karo su Ukraina kontekste ir tapo palaikymo akcija filmo herojams bei visiems ukrainiečiams, sustiprindamas filmo įtaigumą ir politinę reikšmę.

Centrinės filmo figūros – civiliai gyventojai: vieniša mama Anna, su keturiais vaikais gyvenanti Donbase, Krasnohorivkoje, prie fronto linijos. Skurdi infrastruktūra, subombarduoti pastatai ir gatvėmis važiuojanti karinė technika – regime tokį miestelį, kurio aplinka – žydinti, vaiski: kartais kamera ilgokai stabteli prie raudonų aguonų ar krūmų žalumos. Turbūt kad žiūrovas pastebėtų, jog pilkas miestelio gyvenimas nepanašus į tą, kuris vyksta vienos šeimos namuose. Namai paversti kūrybos erdve, joje gausu ir muzikos garsų (šeimos nariai groja įvairiais instrumentais), ir kino meno.

Ukrainos režisierė Iryna Tsilyk, atskleisdama kasdienybę konflikto zonoje, suteikia šviesos ir magijos (filmas Sandanso kino festivalyje apdovanotas ir už geriausią režisūrą). Stebimosios dokumentikos stiliumi sukurtas filmas iš arti fiksuoja kasdienį šeimos gyvenimą, kupiną kūrybingumo ir spalvų. Žiūrovas iš dalies stebi filmą apie filmo kūrimą: šeima kuria jį apie savo ir miestelio gyvenimą. Šis kūrimo procesas šeimai tampa ir terapine priemone, kiekvienas iš jos narių bando reflektuoti ir suprasti, kaip karas ir gyvenimas prie fronto linijos pakeitė juos pačius. Galima pasakyti, kad kinas tapo asmeninio augimo ir savianalizės priemone jau nuo „Euromaidano“ revoliucijos pradžios. Jaunieji Ukrainos kūrėjai fiksavo aplink vykstančius įvykius (būdami ir jų dalyviais) ir apmąstė šias patirtis tokiuose filmuose kaip „Alisa karo lauke“ („Alisa v krainie vojny“, rež. Alisa Kovalenko, Liubov Durakova, 2015), „Chimerų karas“ („Viyna khymer“, rež. Anastasiia Starozhytska, Mariia Starozhytska, 2017).

Filme veriasi keletas potemių ir, be gydančios kino magijos bei šeimos užsidegimo kurti, žiūrovas taip pat atsiduria karo zonos kasdienybėje. Anna su dukra diskutuoja, kaip savo filme užfiksuoti penkerius metus trunkantį karą, kaip parodyti šiandieninį karo nuniokotą miestelį. Kamera užfiksuoja ne tik suniokotą infrastruktūrą, bet iš dalies ir miestelio gyvenimo organizavimo procesą tebetrunkančio konflikto sąlygomis. Kareiviai čia prižiūri tvarką (karinė technika prie daugiabučio namo jau nieko nestebina), teikia pagalbą vietos gyventojams, yra ramstis ištikus asmeninėms bėdoms.

Filme besiskleidžiantis šeimos gyvenimas, atrodo, neišsiskirtų iš kitų – meilė, šilti santykiai, mokyklos baigimas, šeimos šventės, bet visa tai vyksta įtampos fone. Mokyklos baigimo šventėje pasipuošusios merginos bando įsiamžinti, stabdo šventinę akimirką, kuri išliks ilgam ir žymės vieną iš svarbių gyvenimo momentų, bet žiūrovas mato, kad šie kadrai paženklinti vykusio bombardavimo ir nuolatinio netikrumo ženklų (fone matomos skylėtos pastato sienos, važinėjanti karinė technika). Filme ši aplinka pateikiama estetiškai ir subtiliai, o svarbiausia – išlaikant taip visiems reikalingą uždegantį optimizmą. Autoriai priverčia pagauti garsus ir stebėti operatoriaus „surinktas“ vaizduose detales: būtent per jas atskleidžiamas karo vyksmas ir herojų drama. Ši dokumentika labai tapybiška, įtrauki, galbūt verčianti žiūrovą grįžti prie filmo ir dar sykį pamatyti, ką jis praleido.

Annos dukra karą apibūdina kaip tuštumą, o pati Anna filme sako, kad ji negalėjo išvykti – čia jos namai, šeima, o ir kas nors turi likti atstatyti sugriautą miestelį. Anna ieško atsakymų, stengiasi kūrybingai užpildyti tą tuštumą ir apsvarsto padarytus sprendimus; kartu aiškiai mato savo ir šeimos vaidmenį karui vykstant. Nors įdėmiai sekantys šeimos gyvenimą jau žino, kad Anna su vaikais paliko Krasnohorivką ir yra čia, Lietuvoje, šiandien jau visas pasaulis regi tuos, kurie kovoja už savo namus, savo šalį, bet ir už mūsų laisvę. Filmas perteikia tokią žinią: karas, kurstytas lokaliai, kur žmonės, primiršti taikios pasaulio dalies, jį kentė tarsi „laikinai“, plieskiasi Europos link.