Saldymedžio pica
(Licorice Pizza)

Įtemptai sekusi naujienas, vaikščiodama klausiusi žinių ausinėse, vėlų penktadienio vakarą nuėjau į „Saldymedžio picą“, vildamasi, kad bent kelioms valandoms pavyks pabėgti. Juk kas geriau nei Andersonas panardins į kitą pasaulį. Pavyko tik iš dalies – pabėgimas buvo trumpalaikis, bet išliko šiluma, kurios norisi laikytis. Viename interviu Andersonas sako, kad būtina irtis vandeniu ir ieškoti ko nors, ko galima įsitverti. Paklaustas, kada paskutinį kartą manė, kad skęsta, atsakė: „Šįryt! Ne. Ne, aš ne iš tų, kurie mano, kad skęsta. Aš labiau iš tų, kurie galvoja: gana su tuo vandeniu pagaliau.“

Prasiyręs per kaltės spąstus („Hard Eight“), tėvų ir vaikų santykius, lemiančius, kokie tampame („Pašėlusios naktys“ ir „Magnolija“), maniakišką egoistiškumą ir beatodairiškos galios nuožmumą („Bus kraujo“), priklausomybę („Mokytojas“), 7-ojo dešimtmečio utopijų eižėjimą („Žmogiška silpnybė“), perfekcionizmą („Nematomas siūlas“), Andersonas išnyra į savo vaikystės vietą, 8-ojo dešimtmečio San Fernando slėnį, kur sumanus ir optimistiškas paauglys Garis Valentainas (Cooper Hoffman) įsimyli dešimčia metų vyresnę Alaną (Alana Haim), vis dar gyvenančią savo tėvų namuose. Jis, kaip ir „Apgirtę nuo meilės“ („Punch-Drunk Love“), labiausiai atspindi viltingą ir šviesią režisieriaus laikyseną. Kaip ir pastarasis, „Saldymedžio pica“ – romantinė komedija, bet Andersonas niekuomet dar nekartojo savęs, tad šiame filme svarbi ir coming of age žanro formulė. Tačiau žinantiems režisieriaus sinefiliją ir išmonę aišku, kad elementaraus formulių atkartojimo čia nerasime, jos bus interpretuojamos savaip. Andersonas kuria laisvą, energingą ir šviesią dviejų jaunų žmonių savęs atradimo kelionę.

Ta kelionė tampa ir paties Andersono kelione į savo atmintį. Filme atgyja vietos iš jo paauglystės, jo draugai ar tikri tuo metu Slėnyje veikę žmonės. Pagrindinį veikėją Garį režisierius kuria pagal ilgametį draugą ir prodiuserį Gary Goetzmaną, remdamasis jo pasakotomis istorijomis. Atsiranda ir tuo metu į miesto tarybą kandidatavęs Joelis Wachsas (Benny Safdie), slėpęs savo seksualinę orientaciją. Seanas Pennas įkūnija aktorių Williamą Holdeną, filme pavadintą Džeku Holdenu, o Bradley Cooperis tampa visų blogiausių prodiuserio savybių rinkiniu, vaidindamas Joną Petersą. Holivudo šešėliai, kaip ir energetikos krizė ar politiniai bei socialiniai pokyčiai, kažkur visai šalia, bet dėmesio centre – naivūs, užtat labai tikri Garis ir Alana.

Nuobodžiaujančiai ir niekaip savęs nerandančiai Alanai vaikinas tampa atgaiva. Jie vis daugiau laiko leidžia kartu, nors mergina nuolat primena, kad jie tik draugai ir verslo partneriai, o ne mylimieji. Jų amžiaus skirtumas neleidžia peržengti rizikingos ribos. Kurioziškos situacijos – vandens čiužinių prekyba, klaidingas Gario areštas, aktorių atranka, žaidimo automatų parduotuvės atidarymas – jungiamos bėgimo leitmotyvo, primenančio nuolatinį Leos Caraxo pirmųjų filmų veikėjų bėgimą – tai vienas nuo kito, tai vienas pas kitą. Situacijų genami Garis ar Alana negali nesirinkti vienas kito, taip suvertose filmo scenose veikėjų jausmai balansuoja lyg ant svarstyklių.

Žavingas Gario polėkis ir energija didžiąją filmo dalį išlaiko dėmesį ir linksmina, o Alanos linija suteikia daugiau psichologinio svorio. Įdomu stebėti, kaip mergina keičiasi. Andersonas augina šią veikėją gerai perteikdamas to laiko politinį ir socialinį kontekstą, kai moterų emancipacija dar tik pradėjo skleistis, o ydingas požiūris į moterį buvo įsismelkęs net į jauniausiuosius. Scenos, kuriose Alana priima sprendimus, žavi režisūriniais sprendimais. Andersono filmuose veikėjų jausmai ir pasirinkimai dažnai ne išsakomi žodžiais, o parodomi. Epizodas, kai Alana atbuline pavara vairuoja sunkvežimį, veda į sceną, kurioje ji, išvarginta neįtikėtino streso, sėdi ant šaligatvio, – iš jos perspektyvos matome prie sustojusio sunkvežimio žaidžiančius ir kvatojančius Garį su broliais, po to grįžtame prie stambiu planu rodomo Alanos veido ir jau suprantame, kokį žingsnį ji žengs. Mergina nutaria „susitvarkyti gyvenimą“ ir stotis ant savų kojų, suprasdama, kad Garis jai ne pora. Vis dėlto savanoriavimas ambicingo politiko komandoje ir susidūrimas su jo slaptu vaikinu, atrodo, padeda Alanai suvokti žmogiškųjų žaidimų cinizmą. Ji pasirenka save ir tikruosius savo jausmus. Čia Andersonas nenusižengia svarbiausiai screwball komedijų taisyklei – perėję išbandymus, jaunuoliai bėga kartu.

Visus filmus Andersonas filmuoja kino juosta, ne viename pokalbyje yra sakęs, kaip svarbu išlaikyti 70 mm formatą, nors vis mažiau kino teatrų, kurie dar gali jį rodyti. Nuo „Nematomo siūlo“ režisierius ėmėsi ir operatoriaus vaidmens. Puikiai išmanydamas ne tik scenarijaus rašymą ir režisūrą, bet ir techninę kino kūrimo plotmę, jis tiksliai įgyvendina savo sumanymus, sukurdamas žiūrovams tikro kino patirtį. Kad ir kokios temos ar istorijos jis imtųsi – sunkiasvoriai ar lengvi personažai ekrane įgauna tikrų žmonių pavidalus, o jų tarpusavio santykiai primena, kad gyventi kartu gali būti sudėtinga, bet stengtis visuomet verta. „Gana su tuo vandeniu pagaliau.“