Žmogus-voras:nėra kelio atgal
(Spider-Man:No Way Home)
Nostalgija (bet ne Tarkovskio)
Nostalgija (bet ne Tarkovskio)
Režisierius Jon Watts
Scenarijaus autoriai Chris McKenna, Erik Sommers
Operatorius Mauro Flore
Vaidina Benedict Cumberbatch, Tom Holland, Zendaya, Jamie Foxx, Willem Dafoe, Andrew Garfield, Tobey Maguire
2021, JAV, 148 min.
Platintojas Lietuvoje „Acme Film“
Pelningiausiųjų ir žiūrimiausiųjų sąrašai paprastai nėra šio žurnalo tema. Nes dažniausiai (visada?) tie žiūrimiausi ir populiariausi nepasako nieko naujo apie žmogų ir pasaulį, o jų kino kalba tėra neoriginali kartotė. Bet vieni pelningiausių dešimtukų filmai, tokie kaip „Įsiutę 7“, yra kvailesni nei kiti, pavyzdžiui, „Titanikas“. Geresnieji pavergia žiūrovą, tiksliau, jų minias, ne tik efektais, bet gebėjimu rasti pusiausvyrą, būti suprantami, pakankamai banalūs, bet kartu turėti originalumo grūdą, vizijos grynumą, o dažniausiai – tiesiog supratingumą. Tai filmai, kurie yra savotiška dovana, niekutis, sakytum – banaliosios kojinės, kurios, iš pradžių išjuoktos, visgi, jei tik leidiesi, maloniai šildo ir primena artimuosius.
Toks ir yra naujausias „Žmogus-voras“. Autoriams meistriškai (taip, meistriškai!) pavyksta groti įvairiausiais žiūrovo lūkesčiais ir sukelti įvairiausius jausmus, tarp jų ir vieną stipriausių – nostalgiją. Atrodo, kad „Marvel“ šiuo filmu pavyko pačiupti labai įvairią auditoriją – pirmiausia, žinoma, vaikus, visokius keturiolikmečius, kuriems beveik jų amžiaus veikėjas yra ne tik superherojus, bet ir toks pat akward su mergina, kurią tarsi myli, ir ji tokia beveik autentiškai neaiški, bet ir vyresnius, tuos, kurie jaunystėje, t. y. prieš dvidešimt metų, matė Žmogų-vorą su Tobey Maguire’u ir jaučia nostalgiją, tikriausiai ne tiek pačiam Samo Raimi filmui, kiek prabėgusiam laikui iš principo.
Multivisatų idėja čia leidžia susitikti trijų kartų žmonėms-vorams – dabartiniam (Tom Holland), viduriniam (Andrew Garfield) ir pirmajam (Tobey Maguire). Tai, kas čia dabar parašyta, buvo labai ilgai saugoma ir slepiama. Mat tai – savotiška staigmena žiūrovui, netikėtumo efektas, kuris pasirodo filmo viduryje, žinoma, nustebindamas ir prirakindamas prie kėdžių skeptiškus tėvus, kurie į filmą vedėsi sūnus ir manė, kad didžiausias šio proceso malonumas bus ne veiksmas ekrane, o spragėsiai.
„Marvel“ nostalgijos kortą meta ne pirmą kartą. „Keršytojuose. Pabaigoje“ („Avengers: Endgame“, 2019) vyko kelionė laiku, kurios tikslas irgi buvo spaudyti prisiminimų ir prabėgusio laiko klavišus, bet kur kas mažesniu intensyvumu. Čia jie apeliavo į visą „Marvel“ naujųjų laikų epą – daugiau nei dvidešimt filmų. Taigi – į sąlyginai trumpą laiką ir trumpąją atmintį. Vaikišką atmintį.
Todėl, kad ir kaip keistai skambėtų, šis „Žmogus-voras“ daliai auditorijos yra labai stiprus susitikimas su savo jaunyste. Iš dalies daug stipresnis nei kokia nors rimta švedų koprodukcija su Norvegija, kurią išdidžiai rodys koks nors festivalis. Stipresnis būtent dėl to, kad tai nerimtas, nepretenzingas ir naivokas susitikimas, būtent toks, kokia ir yra jaunystė. Kitaip tariant, jis teigia, kad jaunystė buvo, ir ji buvo smagi, o ne kad ji praėjo ir niekada nebegrįš.
Šalia to – tai aukščiausio lygio pramoga. „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ nuginkluoja kūrybiškumu. Autoriai taip profesionaliai žongliruoja sumanymais ir jų gausa, taip lengvai viską „paaiškina“, taip plastiškai keliauja per paprastą ir kartu sudėtingą naratyvą nieko neužveldami, kad kartais, prisimindamas duobes kituose komiksų filmuose, imi galvoti, kad chebrai tiesiog pasisekė. Susidaro įspūdis, kad komanda pasiekė flow, viskas ėjo kaip per sviestą.
Veikiausiai juos gelbėjo švelni saviironija. Mes juk suprantame, kad visos multivisatos, daktarai streindžai ir žmonės-vorai yra nesąmonė. Bet filmą reikia daryti taip, tarsi viskas vyksta iš tikrųjų, tarsi mes tuo tikime, nors tuo netikime. Nes jei netikėsi kurdamas, niekas nepatikės žiūrėdamas, nors niekas ir netiki, bet jei tu tikėsi kurdamas, truputį tarsi patikės, taip lyg netyčia, lyg save apgaudinėjant. Ir autoriai supranta šitą kazusą ir supratimą, kad į ekraną filmas perkelia organiškai ir kur kas kūrybiškiau, nei įžūliai ir pernelyg dažnai ketvirtą sieną griaunantis „Deadpool“.
Ir čia daugeliui, kurie filmą matė, nors esu tikras, skaitantys šį žurnalą tokiems niekams neskiria laiko, galima priminti sceną su žodžiu amazing. Mat Andrew Garfieldas vaidino trilogijoje „Nepaprastas Žmogus-voras“, ir, daugelio vertinimu, ši trilogija nepateisino lūkesčių, tapo savotišku pajuokų objektu. Ir štai, žinant šį kontekstą, kaip ryškiai spindi, kokią didelę šypseną išspaudžia scena, kurioje Tobey Maguire’o Žmogus-voras Garfieldo žmogui-vorui sako, kad tu esi amazing, tikrai amazing.
Toks popkultūros ir savęs citavimas – ne tik juokingas, jis komentuoja Holivudą ir kritikų reakcijas. Gal net pasijuokia iš pernelyg stiprios, o kartais net aršios žmonių reakcijos dėl kažkokio filmo.
Apie „Marvel“ filmus galima pasakyti daug blogų ir banalių dalykų, kaip kad Martinas Scorsese, kad tai „ne kinas“. Bet šitas „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“, paprastai tariant, yra tiesiog amazing.
