Laukiniai vyrai
(Vildmænd)

Moteris, kaip čia pasakius, kariauja. O šalis (bendruomenė), kuri kariauja, kur kas aiškiau save suvokia ir apibrėžia nei tie, kuriems, atrodo, niekas negresia. Tas patogus buvimas migdo, lepina ir išlepina. Ir todėl atsiduriama situacijoje, kur ieškoma savęs, tarsi šaknų, tarsi prado, tarsi to tikrojo buvimo, nes viskas tarsi melas.

Vieni važiuoja į Indiją, o kiti, kaip filmo „Laukiniai vyrai“ pagrindinis personažas Martinas, apsirengia vikingo rūbais ir gyvena miške (palapinėje). Jam ten nelabai sekasi, mat nelabai pavyksta medžioti, jis su kažkuo susipyksta prekybos centre, nes nori valgyti, o pinigų neturi, tada sutinka nusikaltėlį, kuris apsimeta nenusikaltėliu, ir jie keliauja per gamtą ir miestą, patekdami į komiškas situacijas, ir taip lyg ir bando išlikti / būti vyrais.

Ir galbūt režisieriaus Thomaso Daneskovo tikslas buvo kažkaip apžvelgti vyro padėtį, tačiau viskas, kas jam pavyko, – su kamera patūpčioti aplink kvailą vyrą. Suprasti situacijos sudėtingumą (šiuo atveju besikeičiantį vyro vaidmenį) ir pasakyti apie tai kažką originalaus, naujo ar autentiško – ne tas pats.

Suprantama, filmo aprašyme galima bet ką pasakyti ir eilinę komediją paversti bent kažkiek reikšmingu kino įvykiu. Tai daroma ir čia. Bet net tai filmo negelbsti. Pasakinėti žiūrovui, ką jis turėtų galvoti žiūrėdamas filmą, – jau pralaimėjimas. Tai reiškia, kad kūrėjui nepavyko tos minties suformuluoti kino kalba, tad jis griebiasi klaviatūros.

Bet jau iš scenarijaus, istorijos dėliojimo aišku, kad autoriams nepavyksta minčių, kurių neturi, įvilkti į bent kažkiek idėją primenantį drabužį. Tuomet visada griebiamasi nusikaltimo. Neradęs dramos gyvenime, kasdienybėje, situacijoje – surask ginklą, nusikaltėlį ir bus lengviau. Kone automatiškai susikuria konfliktinės situacijos ir veiksmas. Štai policija vejasi, nusikaltėlis bėga, o jam padeda vyras, kaip sakoma synopsyje, kurį yra ištikusi vidurio amžiaus krizė.

Tas vyras, kaip čia pasakius, labai stengiasi būti toks pusiau pamišęs. Visą filmą norisi jam patarti nuo lūpų nusivalyti seiles. Gal tikslinga – nes vyras išties elgiasi kaip vaikas, kuris visiškai nepasiruošęs pabėga iš namų.

Vyras vis bando kažką nusipirkti ne už pinigus (supuvęs kapitalizmas!), suprask, už kailius ar ragą, bet niekas nesutinka parduoti. Net „viduramžių“ kaimelyje, kur jau visi su kailiais ir apsimeta, kad čia senovė, net ten gražuolė blondinė atkiša banko kortelių skaitytuvą. Pasibaisėtina išties, kad XXI amžiuje neina atsiskaityti kailiais.

Ar autorius ilgisi senesnių laikų? Ar vyriškiau atsiskaityti kailiais nei „VISA“ ar „Mastercard“? Filmo kūrėjams lyg ir atrodo, kad seniau vyrai buvo vyriškesni, nes buvo kariškiau apsirengę ir mokėjo medžioti. O štai dabar – neradę sau vietos, elgiasi kaip iškritę iš medžio.

Šį įspūdį turėtų sustiprinti žmona, kuri desperatiškai ieško vyro, o po to gerokai jį aptalžo už tai, kad kalba nesąmones. Ji – toks gaivus ir beveik malonus sveiko proto gūsis šiame filme. Bet kartu tai sustiprina įspūdį, kad Thomasas Daneskovas taip ir liko neapmąstęs tos „vyro padėties“. Nebent jei padėtimi laikysime stuobrišką kvailumą ir nesusigaudymą situacijoje.

Tad turbūt realistiškiausiai tą padėtį apibendrina pats režisieriaus bandymas. Šis filmas kaip vyro kūrinys yra iškalbingesnis už patį kūrinį. Faktas, kad jis jį sukūrė, yra kur kas reikšmingesnis nei tai, ką sako pats kūrinys. Štai matome režisierių, kuris, gavęs ketverius metus kino akademijoje, biudžetą ir aktorių tikėjimą, bando apmąstyti, bet viskas, kas jam pavyksta – tai kvailai juokauti, blaškytis, ilgėtis senų laikų ir paveblenti kažką apie gyvenimą.