Williams metodas
(King Richard)

Jis toks įkvepiantis ir prasmingas, kad vietomis darosi panašus nebe į filmą su, pavadinkime, gyvenimiškais dialogais, bet į skambių sentencijų rinkinį. Čia tiek daug kartų ir įvairiomis formomis kalbama apie drąsą, garbę ir pasitikėjimą savimi, kad tu, kuklus rytų europietis, o ne amerikietiškos svajonės brandintas Valstijų pilietis, imi galvoti – ar tik nepadauginta? Ar tikrai realu, kad kas nors taip šventai tikėtų, jog viskas yra įmanoma, ir taip kryptingai, kone aklai to siektų?

Pasirodo, realu ir įmanoma. Tas kas nors yra Richardas Williamsas, seserų tenisininkių Venus ir Serenos Williams tėvas ir treneris, kuris jau nuo pat dukrelių vaikystės žinojo, kad šios taps geriausiomis pasaulio sportininkėmis, ir turėjo aiškų planą, kaip to pasiekti. Apie nelengvą, bet, pasikartosiu, įkvepiantį mergaičių kelią filme ir pasakojama. O dar tiksliau – apie kelią su tėčiu priešakyje. Jis čia – karalius.

Kito režisieriaus rankose toks personažas, žiūrėk, kažkurią minutę suprastų arba jam būtų leista suprasti, kad galbūt perlenkė lazdą ir per daug iš savo vaikų reikalavo, kad užkrovė ant jų pečių savo paties lūkesčius. Bet tik ne amerikiečio Reinaldo Marcuso Greeno. Jis yra savo personažo pusėje, net jeigu šis, kaip rodoma, ir buvo užsispyręs kietakaktis ir dažnai dėl savo sprendimų, pavyzdžiui, neleisti dukroms dalyvauti jaunių varžybose, nesutardavo su žmona bei kitais mergaičių treneriais. Williamsas tvirtai žinojo, kas mergaitėms geriausia, ir, aišku, buvo teisus. Tą primins dokumentiniai kadrai ir pabaigos titrai su faktais, kokių sporto aukštumų seserys pasiekė.

Reikia pasakyti, nors aišku ir taip, kad šis filmas mažai kuo skiriasi nuo kitų sportinių istorijų apie savo svajonės siekimą. Apskritai garsių sportininkų biografijos ypač parankios tokiems pasakojimams kurti ir jais dar kartą priminti, kad niekada negalima pasiduoti, kad būtina eiti pirmyn ir kad tai, kas tavęs nenugali, padaro stipresnį. Šimtus tokių matėme.

Vienintelis skirtumas ir kartu filmo koziris yra tas, kad tai pirmiausiai istorija ne apie trenerį, bet apie tėvą ir jo meilę savo vaikams. Reikia pridurti – apie juodaodžių bendruomenei priklausantį tėvą. Tai svarbu. Režisierius rodo, kad Williamso noras atžaloms užtikrinti geresnę ateitį kyla iš labai konkrečios realybės. Jie gyvena kvartale, kur tarpsta nusikalstamumas, gaujos ir narkotikai, o riba, kurią peržengus galima į visa tai nusiristi, labai plona. Jos vienoje scenoje vos neperžengia ir herojus, norėjęs atkeršyti savo užpuolikams, bet likimas pasiuntė kitokį scenarijų.

Būdai, kaip Willo Smitho vaidinamas tėvas bando įdiegti dukroms vertybes ir gero elgesio kodeksą, galėtų tapti pavyzdžiu visiems tėvams, nepriklausomai nuo jų odos spalvos. Tiesa, auklėjimo metodai kartais atrodo keistoki. Štai, pavyzdžiui, norėdamas pamokyti dukras, kas yra ir kaip atrodo nuolankumas, jis ne, neskaito Biblijos, bet pasisodinęs visą šeimą prie televizoriaus rodo Walto Disney’aus „Pelenę“, o nenorėdamas, kad talentingas dukras pasiglemžtų sportinis pragmatizmas ir jos galėtų kuo ilgiau pasidžiaugti vaikyste, vežasi į Disneilendą, nors filme ši išvyka ir neparodoma.

Taigi, žvelgiant dar plačiau, galima sakyti, kad „Williams metodas“ šlovina ne tik (ar ne tiek) tėvystę, bet parodo, jog amerikietiškoji kultūra su visa ja lydinčia svajonių gaminimo mašinerija bei motyvuojančia just do it filosofija iš tiesų veikia ir duoda apčiuopiamų rezultatų.

Nepagalvokite, nekritikuoju. Man, kuris augo su senąja sovietine animacija ir kartą per metus nueidavo pažiūrėti į varganą čekišką cirką provincijos stadione, tiesiog pavydas bambą graužia.