Elvis

Nuo pirmų kadrų Luhrmannas siekia „pritrenkti“ žiūrovą ir kuria tikrą postmodernistinę karuselę: į kelias dalis padalija ekraną, naudoja greitą montažą, įvairiausius kameros rakursus, pasitelkia daug spalvų, gana prikišamas nuorodas, archyvinius kadrus, komiksus, triukšmingą garso takelį, kurį kūrė šiuo metu populiarūs muzikantai, ir t. t. Tačiau pasakojama gana paprasta istorija apie gražuolį sunkvežimio vairuotoją iš Memfio, kuris tampa pasaulinio garso įžymybe ir dėl kurio tragiško likimo, pasirodo, yra kaltas mefistofeliškas vadybininkas Tomas Parkeris (Tom Hanks), išsunkęs visą gyvastį ir, žinoma, pinigus iš vieno talentingiausių XX a. muzikantų. Susidaro įspūdis, kad gausi filmo scenaristų komanda su Luhrmannu priešakyje siekė kiek galima labiau nušlifuoti istoriją, idant neliktų jokių dviprasmybių, ir pavertė Elvį Presley’į (visomis prasmėmis prakaituojantis Austinas Butleris) gana kvailoku, lengvai manipuliuojamu kankiniu ir net Amerikos pilietinių teisių veikėju, savo muzika ir siūbuojančiais klubais norėjusiu pagydyti tautą nuo rasizmo ir kitų socialinių negalavimų.

Filmo pasakojimo ašimi tampa Parkeris, kurį įkūnija Hanksas, skęstantis milžiniškame kostiume ir po dešimtimis makiažo sluoksnių, dėl ko aktoriui niekaip nepavyksta personažui įkvėpti bent šiek tiek gyvybės. Jiedu susitinka, kai Elvis dar jaunas, nežinomas, globojamas motinos ir tėvo. Vos tik Parkeris pamato vieną pirmųjų Elvio pasirodymų, tiksliau, išvysta euforišką klykiančių žiūrovių reakciją, supranta, kad šis vaikis – aukso kasykla. Pagrindinė „Elvio“ drama – tai muzikanto pastangos tapti savo paties gyvenimo herojumi, įgyvendinti savo planus ir svajones, o ne prekės ženklo, kuriuo jį pavertė Parkeris, reikalavimus.

Pasirinkdami Parkerį kaip filmo naratorių, per visą filmą neigiantį savo kaltę dėl ankstyvos Presley’io mirties, filmo kūrėjai, regis, taikė į „Amadėjaus“ („Amadeus“, rež. Miloš Forman, 1984) struktūrą su šališku ir todėl nepatikimu pasakotoju. Tačiau tai nesuveikia, nes Parkeris lieka karikatūrišku piktadariu, o ne pilnaverčiu personažu. Akivaizdu, kad Luhrmannui nerūpi vieno ar kito personažo vidinis pasaulis, jam svarbiau, kaip jie atrodo. Tad aktoriams tenka ne vaidinti, o pozuoti.

Luhrmannas paviršutiniškai šuoliuoja tiek per Presley’io biografiją, tiek per istorinį laikotarpį. Šeštasis dešimtmetis užleidžia vietą 7-ajam ir 8-ajam, keičiasi dainos, brangios mašinos, žmogžudystės ir asmeninės tragedijos. Šeimos nariai ateina ir išeina, liejamos ašaros, geriamos tabletės ir svaigieji gėrimai. Be išties gražaus epizodo, kuriame Elvis Las Vegase repetuoja su dideliu muzikantų ansambliu, mažai kalbama apie kūrybinį procesą. Todėl net gali susidaryti įspūdis, kad Luhrmannas Elvio netraktuoja kaip brandaus menininko. Kaip, beje, ir Parkeris, kuriam Elvis vis pirma yra „geriausias šou Žemėje“.

Filme įsimena nebent muzikiniai epizodai, kuriuose Luhrmannas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Austinas Butleris iš visų jėgų stengiasi priminti Elvio Presley’io profesionalumą. Butleris turi ir dainininko balsą, ir charizmą, kad galėtų deramai įkūnyti „rokenrolo karalių“, o Luhrmannas, operatorė Mandy Walker ir montuotojai Jonathanas Redmondas ir Mattas Villa sukuria įspūdingus pasirodymus, liudijančius unikalią Elvio sceninę charizmą. Ypač efektingai perteikiama gyvų koncertų patirtis. Taip Luhrmannas dar kartą įrodo esantis režisierius, nuosekliausiai perkeliantis muzikinių vaizdo klipų stilių ir estetiką į kiną.