Ką matome žiūrėdami į dangų?
(Ras vkhedavt, rodesac cas vukurebt?)
Kartą pasakiškame Kutaisyje
Kartą pasakiškame Kutaisyje
Režisierius ir scenarijaus autorius Aleksandr Koberidze
Operatorius Faraz Fesharaki
Vaidina Giorgi Bochorishvili, Ani Karseladze, Oliko Barbakadze, Giorgi Ambroladze
2021, Sakartvelas, Vokietija, 150 min.
Platintojas Lietuvoje „A-One Films Baltic“
Gruzinų režisierius Aleksandras Koberidzė kartu su ilgametražiame vaidybiniame kine debiutuojančiu iraniečiu operatoriumi Farazu Fesharaki (už šį filmą Sevilijos kino festivalyje pelnė geriausio operatoriaus apdovanojimą) į kiekvieną detalę, veikėją ar masinę sceną, šviesos žaismą ar kitą, rodos, mažai reikšmingą dalyką žvelgia kupini nebylaus kino kūrėjų nuostabos ir atidumo. Siužetą – dviejų jaunų žmonių meilės istoriją – filmo kūrėjai perteikia su prancūzų Naujosios bangos lengvumu. Realistinė magija filme primena populiariąją Ameliją iš Monmartro. Jaučiamas ir gruzinų kinui būdingas subtilumas bei šiluma. Skaitmeninį vaizdą keičia 16 mm juosta, išradingai suderinta su filmo dramaturgijos vingiais. Tokia juosta tiesiog skirta sinefilams, todėl pernykštės Berlinalės FIPRESCI – Tarptautinės kino kritikų federacijos – prizas šiam filmui visai nestebina.
Filmo veiksmas vyksta saulėtame ir tingiame Gruzijos mieste Kutaisyje. Vienoje gatvėje susitinka vaistininkė Liza ir futbolininkas Giorgis. Du jaunuoliai įsimyli vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Užmiršta viską, net paklausti vardų, bet sutaria ryt susitikti kavinėje. Tačiau viską sumaišo kažkoks keistas užkeikimas. Apie tai Lizai praneša gana keisti „liudininkai“ – lietvamzdis, stebėjimo kamera, šviesoforas ir vėjas. Apie tai sužinome iš užkadrinio komentaro.
Atsibudę ryte Liza ir Giorgis nebeatpažįsta patys savęs. Jų kiti veidai (vaidina ir kiti aktoriai), o ir filmuojama nebe juostoje, o skaitmenine kamera, tad keičiasi ir vaizdas. Be to, Liza nieko nebesupranta apie mediciną, o Giorgis nebemoka žaisti futbolo. Jie netenka savo darbų, kolegų, draugų, savo praeities. Jiems belieka tik dabartis, sudėliota iš įvairių kasdienybės fragmentų. Herojus įgarsina užkadrinis tekstas ir režisieriaus brolio Georgijaus Koberidzės muzika, kurios filme daug. Tuomet filmas virsta lyg miesto simfonija, gana retu ir įspūdingu kino žanru. Žaidžiantys Kutaisio vaikai, šunys, gatvės praeiviai, miesto peizažai, kamuolys, įkritęs į upę, tampa pagrindiniais filmo veikėjais. O Lizos ir Giorgio vis neįvykstančio susitikimo / kits kito atpažinimo nuotykiai tarsi visa tai susieja.
To keisto užkeikimo niekaip nepavyksta atšaukti, ir jis neleidžia jiems pamatyti, kad šalia esantis žmogus ir yra tas išrinktasis. O jau tada ilgai ir laimingai gyventi. Kaip derėtų pasakoje.
Juk pasaka turi baigtis laimingai. Ir užkeikimas pagaliau įveikiamas. Kas gi jį gali atšaukti tokiame sinefiliškame filme? Žinoma, tik pati kino magija. Filme kuriamas dokumentinis filmas apie romantiškais saitais susijusias poras. Jo filmuotojus suvaidino režisieriaus tėvai. Atėjusios į peržiūrą tos nufilmuotos poros ekrane pamato save. Aišku, ekrane save matai visai kitokį nei įsivaizduoji. Tas režisieriaus dvigubas ar net trigubas žaidimas kinu ir realybe žavi ir įtraukia. Nepajunti, kaip atpalaiduoja ir nuneša ši ilga istorija, nutikusi kada nors Kutaisyje.
O ar tas kinas toks svarbus, jo poveikis toks stiprus? Užkadrinis režisieriaus balsas sako, kad tikrai ne – kinas greičiausiai beprasmis ir bejėgis. Bet jį vis tiek norisi žiūrėti. Kaip žiūrime į dangų, kuriame tiek matome.