Visos mūsų baimės
(Wszystkie nasze strachy)
Kam ksanakso?
Kam ksanakso?
Režisieriai Łukasz Ronduda, Łukasz Gutt
Scenarijaus autoriai Łukasz Ronduda, Michał Oleszczyk
Operatorius Łukasz Gutt
Vaidina Dawid Ogrodnik, Maria Maj, Andrzej Chyra, Jacek Poniedzialek, Oskar Rybaczek
2021, Lenkija, 90 min.
Platintojas Lietuvoje „A-One Films Baltic“
O jei dar pridėsime faktą, kad šio herojaus prototipas yra realiai egzistuojantis asmuo (lenkų menininkas Danielis Rycharskis), kokius šiandieninis kinas ypač mėgsta, gausime, pasikartosiu, idealų kino personažą. Tik imk ir kurk apie jį filmą. Tą ir padarė lenkų režisieriai Łukaszas Ronduda ir Łukaszas Guttas. Jie sukūrė pasakojimą, kuriame, atrodytų, iš anksto užprogramuotas konfliktas, nes visos herojaus priešybės turėtų pjautis tarpusavyje ir vesti prie vidinės dramos. Tačiau iš pradžių jokio konflikto nėra. Viskas Danielio gyvenime idealu. Jis net turi vaikiną, su kuriuo nuolat skuba susitikti. Tiesa, vis dar slapčia, mat pastarasis, kitaip nei Danielis, neatsiskleidęs.
Net pamaniau, kad režisieriai mums pasakos apie tai, kad įmanoma būti homoseksualiam ir šventai laikytis Bažnyčios priesakų, gyventi provincijoje ir nesulaukti priešiškumo. Kad visa tai suderinama. Net pamaniau, kad šis filmas bus atsvara apskritai šiuolaikiniam lenkų kinui, tiems ir Lietuvoje rodytiems filmams – Małgorzatos Szumowskos „Vardan...“ („W imię...“, 2013), Wojciecho Smarzowskio „Klerui“ („Kler“, 2018), Jano Komasos „Kristaus kūnui“ („Boże Ciało“, 2019), kuriuose be skrupulų kritikuojama Bažnyčia, kunigų ir visuomenės veidmainystė.
Netvirtinu, kad būčiau norėjęs tokį filmą pamatyti, mano galva, jis nebūt atspindėjęs Lenkijos tikrovės, kur žmogaus teisių klausimai patiria ne pačius geriausius laikus (lyg kažkada būtų buvę kitaip), o Bažnyčios vaidmuo valstybės valdyme yra peržengęs padorumo ribas, bet, atvirai sakant, tokia režisierių žiūra būtų buvusi bent kažkas originalesnio. Grynai siužeto, o ne realybės požiūriu.
Bet pamačiau filmą, kuriame vėl nusitaikoma į Bažnyčią, tradicines vertybes ir žmonių tamsumą. Tačiau, skirtingai nei minėtuose kūriniuose, režisieriai tik slysta paviršiumi ir neužkabina jokios gilesnės minties nei apie žmogų ir jo vidines kovas, nei apie pačią visuomenę ir visas mūsų baimes.
O pastangų būta. Didysis konfliktas, kurio pradžioje nėra, herojų ištinka tuomet, kai nusižudo jo geriausia draugė, slėpusi nuo aplinkinių savo seksualinę orientaciją. Sukrėstas Danielis nori išpirkti savo ir viso kaimelio kaltę, todėl imasi organizuoti Kryžiaus kelią. Tam, žinoma, priešinasi bendruomenė. Kunigas primena, kad Bažnyčia turi savo nuomonę apie savižudžius, merginos šeima kaltina Danielį, kad šis išvedė dukrą iš doros kelio, ir nenori jo akyse matyti, o Danielio vaikino tėvas be užuolankų pagrasina susidorojimu, jei Danielis dar kartą prisiartins prie jo sūnaus.
Čia tikėtumeisi išvysti, kaip herojus persvarsto tikėjimo klausimus ir pradeda abejoti poelgiais, tačiau taip nenutinka ar, tiksliau, nutinka tik probėgšmais. Autoriai sudėtingų uždavinių sau nekėlė, nes, matyt, tikėjosi, jog užtenka parodyti, kaip Danielis tempia miesto grindiniu kryžių, padirbtą iš medžio, ant kurio pasikorė draugė, kad žiūrovai patikėtų vidine kančia, o sujungę galvoje toli siekiančias sąsajas galbūt net įžvelgtų kažin kokią metaforą ar simboliką.
Nepadeda net Danielį įkūnijantis Dawidas Ogrodnikas, toks įdomus kituose filmuose ir šį kartą toks nuobodus. Režisieriai jį aprengė treningu, užkabino ant kaklo kryžių, nudažė plaukus, liepė būti paniurusiam ir retkarčiais apsiašaroti, bet nesugalvojo jokios įdomesnės aktorinės užduoties, transformacijos. Todėl herojus, kurio būtų pavydėję visi režisieriai, pasirodo, kaip sakoma, nei skustas, nei luptas.
Žiūrint neapleido jausmas, kad režisieriai surinko į krūvą lenkų kine vis dar grojančias aktualijas, surado netradicinį tipažą ir paleido šį sąstatą riedėti, tikėdamiesi, kad kelyje jis užgriebs Bažnyčios ir LGBTQ temą, prisilies prie amžinos kolektyvo ir individo problemos ir galbūt net kažką pasakys apie menininko vaidmenį visuomenėje. Tačiau aktualijos tik iškyla kūrinio paviršiuje, sumirga ir vėl pradingsta. Tai net ne atviras pyktis, o plakatas su užrašu „Protestuoju“. Apie ką, prieš ką, kodėl ir kas iš to – nebesvarbu.
O idėja plačiau pasvarstyti apie žmogų, bandantį suderinti savyje du priešingus polius ir išgyventi, kaip vienoje nevykusiai surežisuotoje scenoje sako meno kritikė, Stokholmo sindromą, galėjo būti išties įdomi ir net nepatogi. Ką reiškia tikėti Bažnyčia, kuri tokių kaip tu nepripažįsta ir juos atstumia? Kaip išgyventi šią įkaito būseną?
Vieną iš atsakymų, tiesa, visai neviltingą, netiesiogiai pasiūlo jau pats filmas: reikia po ranka visada turėti rožinį iš „Xanax“ tablečių.
