Ne
(Nope)

Kalifornijos rančoje, netoli Holivudo, nuo senų laikų veisiami ir dresuojami arkliai kinui ir televizijai. Čia gyvena nevykėlis tėvas Otis Heivudas vyresnysis (Keith David) ir dvi jo atžalos – sūnus OJ (Daniel Kaluuya) ir dukra Emeralda (Keke Palmer). Kas bent kiek domisi įvairiausiais skandalais, žino, su kuo asocijuojasi vardas OJ. Tai šmaikšti režisieriaus nuoroda į beisbolo žvaigždę O. J. Simpsoną ir jo skandalingą viešą teismą dėl žmonos nužudymo, tapusį tikru realybės šou, kurį tiesiogiai per televiziją kasdien žiūrėdavo milijonai amerikiečių. Deja, OJ šįkart – tik Otis jaunesnysis.

Heivudų šeima turi kuo didžiuotis, anot tėvo, jie vieninteliai juodaodžiai žirgų dresuotojai Holivude, negana to, jie yra neįvardyto žokėjaus, dalyvavusio Eadweardo Muybridge’o XIX a. pabaigoje darytame eksperimente, palikuonys. O juk Muybridge’as – vienas iš kino pirmtakų. Deja, Heivudai nuolat turi įrodinėti savo vertę kaip ir kiti nebaltaodžiai veikėjai, neturintys kito pasirinkimo, tik save reklamuoti. Kaip kad šalia rančos pramogų parką įkūręs Rikis Parkas (Steven Yeun), vaikystėje buvęs televizijos žvaigžde.

Tačiau rančoje pradeda vykti keisti dalykai: vis dingsta elektra, horizonte kabo paslaptingas debesis, iš dangaus krenta įvairiausios detalės – raktai, kasdienių buitinių priemonių dalys ir pan. Kartą šeimos mylimam žirgui į šoną įsminga minėtas raktas, o Otisą vyresnįjį pražudo dar keistesnis objektas. Tai galutinai įtikina brolį su seseria, kad veikia antgamtiškos būtybės arba tiesiog NSO.

Veikėjai nebando sau uždavinėti filosofinių ar egzistencinių klausimų, veikiau iškart pamano, kad tai puiki proga pagauti „Oprah kadrą“, už kurį televizijos laidų vedėjai sumokėtų tūkstančius.

Šiuo filmu-pastišu Jordanas Peele’as tarytum teigia, kad nebeegzistuoja mūsų galaktikos lopinėlio, kurio nebūtų galima išnaudoti pramogai. Juk ir platformos „Youtube“ ar „TikTok“ sukurtos tam, kad bet kas galėtų pasijausti kad ir vienadiene žvaigžde. Tokios platformos net neslepiamai pratina visuomenę vertinti kiekvieną, net ir banaliausią patirtį. Ir visai nesvarbu, kad patirtis traumuojanti – ji gali turėti potencialo. Taigi nenuostabu, kad didžiąją dalį visuomenės masina reginiai, sukurti remiantis žiaurumu, išnaudojimu ir pan. „Ne“ iš dalies ir yra apie tai: mes tai suvokiame ir kartu mėgaujamės.

Kita vertus, pasakojama apie išmaniųjų technologijų išugdytą ydingą įprotį žiaurius ir pavojingus dalykus, kito nelaimę, traumą tiesiog filmuoti arba nepastebėti. Šiame filme vienas personažų išsako savo teoriją, kad monstras pavojingas tik tada, kai į jį žiūrima. Ši mintis sena kaip graikų mitas apie Medūzą: nežiūrėk tiesiai į akis arba tiesiog žiūrėk pro šalį, ir viskas bus gerai.

Galbūt šis Peele’o filmas nėra toks polemiškas kaip ankstesni, tačiau jame labiau atsiskleidžia režisieriaus neribota vaizduotė, mėgavimasis kino istorija ir pačiu filmo kūrimo procesu. Režisierius įpina ir klasikinių B klasės filmų chaosą bei absurdą, tačiau nenueina paviršiumi. Veikiau pramogauja, verčia žiūrovą vaikščioti zigzagais ir mėgautis siūlomais paradoksais. Kartu vilioja atpažinti skirtingų žanrų tropus ir pasidžiaugti jų žaismingu žongliravimu. Neapeinamos ir socialinės alegorijos, tačiau Peele’as tikrai žino, kaip mesti pirštinę auditorijai jos neatstumiant.