Fabelmanai
(The Fabelmans)

Laukti verta

„Fabelmanai“
„Fabelmanai“

Scenarijaus autoriai Steven Spielberg, Tony Kushner

Režisierius Steven Spielberg

Operatorius Janusz Kaminski

Vaidina Michelle Williams, Paul Dano, Seth Rogen, Gabriel LaBelle, Mateo Zoryan, David Lynch

2022, JAV, 151 min.

Platintojas Lietuvoje UAB „Acme Film“


Pirmasis Steveno Spielbergo filmo „Fabelmanai“ epizodas, kai 1952-ųjų gruodį mama ir tėvas aiškina pirmąkart į kino teatrą išsirengusiam penkiamečiui Semui, kas yra kinas, iškart suformuluoja dvi pagrindines filmo temas. Kaip Bacho ar Beethoveno kūriniuose, kuriuos skambina mama, abi temos bei jų kaita yra savaip muzikinės „Fabelmanų“ formos pagrindas. Spielbergas visą filmą, kurio veiksmas apima per dešimt metų, varijuoja Semo tėvų ir santykių su jais, kino kaip būdo pažinti ir suprasti save bei kitus temas. Spielbergas neslepia, kad pasakoja apie save, tad „Fabelmanus“ žiūri lyg vartytum šeimos albumą.

Iš kino teatro, kur pamatė vaizduotę sukrėtusią traukinio katastrofą, Semas su tėvais grįžta į namus. Jų nepuošia girliandos, nes žydams tai nepriimtina. Semas norėtų, kad namai spindėtų kaip ir kaimynų, bet artėja Chanuka ir tėvai išpildys kitą berniuko norą – padovanos žaislinį geležinkelį, o mama jam pirmąkart duos į rankas 8 mm kino kamerą, kad šis pats „rekonstruotų“ kino juostoje didžiajame ekrane matytą katastrofą. Jos motyvas taip pat liks filme beveik iki pabaigos. Vėliau kamera leis Semui suartėti su kitais žmonėmis, tapti matomam, svarbiam. Beveik su kiekvienu epizodu filme atsiras vis naujų motyvų, kuriuos Spielbergas rutulios, paversdamas „Fabelmanus“ dar vienu meistriškumo įrodymu, bet kartu ir atskleisdamas, kaip formuojasi Semo mokėjimas stebėti tikrovę, išgriebti iš jos esminius vaizdus, pajungti juos savo sumanymui. Matome, kaip susitikimai, situacijos, pastangos atkurti jas mėgėjiškame kine formuoja žmogų ir būsimą režisierių. Šiuo požiūriu „Fabelmanai“ primena kadaise populiarius vadinamuosius brendimo romanus – gal neatsitiktinai ir pagrindinių herojų pavardėje skamba žodis „Fable“.

Semas su seserimis auga gana neįprastoje šeimoje. Kartu su jais gyvena geriausias tėvo Berto (Paul Dano) draugas Benis (Seth Rogen) – pagrindinė jų pokalbių tema yra apie tai, kas vėliau bus pavadinta kompiuteriais. Tėvas inžinierius papildomai užsidirba taisydamas kaimynų televizorius. Mama Micė (Michelle Williams) vakare lovoje skaito partitūras, bet jau supranta, kad jos muzikinė karjera baigta. Tačiau ji daug groja ir šeima naudoja tik popierinius indus, kad jos rankos kuo mažiau mirktų vandenyje. Ir nors Micė žino, kad liks tik žmona ir mama, kartais ji pasiduoda impulsams. Spielbergas vidinę mamos dramą puikiai iliustruoja scena, kai, kilus tornadui, ji įsisodina vaikus į automobilį, pasirengusi kartu su jais važiuoti į tornado centrą, ir tik paskui suvokia, kaip tai pavojinga, o Semas stebi, kaip prekybos centro vežimėliai, tarsi atgiję, vorele juda skersai gatvės. Tas judėjimas savaime pasakiškas ir gražus, bet tai ir autoironiška nuoroda į Spielbergo filmus. Tokių nuorodų filme ne viena (net į garsiuosius „Nasrus“) ir tai suteiks daug malonumo režisieriaus gerbėjams.

Tėvas vis labiau artėja prie savo tikslo – kurti kompiuterius, tad ir šeima keičia gyvenamąją vietą. Kartu į Arizoną keliauja ir Benis. Semas auga ir kuria mėgėjiškus filmukus, kuriuose vaidina skautai, klasės draugai, seserys, pažįstami. Jis bando atkurti tai, ką matė didžiajame ekrane: pasižiūrėjęs Johno Fordo vesterną, filmuoja savąjį ir svajoja apie filmą, atkuriantį Antrojo pasaulinio karo epizodą, kurį prisimena kare dalyvavęs tėvas. Kurdamas filmus Semas (Gabriel LeBelle) mokosi ne tik montuoti ar filmuoti. Pirmiesiems darbo su aktoriais įgūdžiams skirtas didokas to karinio reginio filmavimo epizodas, kur paauglys Semas aiškina, ką turi pajusti vadą vaidinantis jo „aktorius“, ir šis apsiverkia iš tikrųjų. Žiūrėdama šį filmą apsiverkia ir mama. Apskritai „Fabelmanuose“ verkia visi, ašarų daug, ir tai ne tik užuomina apie klasikinio kino nešamą katarsį, bet ir žvilgsnis atgal – į laikus, kai jausmai buvo ne tik naivesni, bet ir tikresni. Į sentimentalumą tada nežiūrėta iš aukšto.

Operatorius Januszas Kaminskis taip pat neslepia sentimentalumo ir nostalgijos: jis atkuria ryškias 6-ojo dešimtmečio Holivudo filmų spalvas, mėgaujasi kiekviena detale, primenančia prarastą laiką ir šeimos šaknis kažkur Rytų Europoje, kiekvienu automobiliu, mėgėjiška kino kamera ir montažiniu stalu, interjerais ir drabužiais, akiniais ir juodais bakelitiniais telefonais.

Tėvas mano, kad sūnaus susidomėjimas kinu yra tik hobis, bet Semo filmai sutinkami gerai, o labiausiai jie patinka mamai, kuri net neabejoja, kad jis taps garsiu kino režisieriumi. Tačiau prieš savo valią ji privers Semą atsisakyti kino. Tai įvyks po to, kai montuodamas filmą apie šeimos iškylą į kalnus jis supras užfiksavęs mamos ir Benio meilės kupinus žvilgsnius bei gestus. Scena primena Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimą“. Tarp mamos ir Semo atsiras paslaptis. Pasijutęs išduotas, Semas atsisakys kino, bet prieš tai parodys Micei tuos vaizdus.

Spielbergas – dosnus aktoriams režisierius. Jis leidžia atsiskleisti talentui, skiria solinius epizodus. „Fabelmanuose“ tokių epizodų sulaukė kiekvienas pagrindinis personažas, bet man labiausiai įsiminė trumputė scena, kai mama spintoje žiūri kadrus, kur ji nufilmuota su Beniu. Tie kadrai atsispindi nufilmuotame stambiu planu Williams veide.

Ilgai brandintą sumanymą Spielbergas įgyvendino tik po tėvų mirties. Kitaip nei dauguma šių dienų menininkų, kuriems mirtis atveria galimybę pasakoti apie tėvų paliktas neužgydomas žaizdas, Spielbergas nori ne pasmerkti, o suprasti tėvus. Atmintis filme tampa apčiuopiama. Spielbergas rodo ne tik Semo ar jo seserų skausmą, sužinojus apie skyrybas, bet ir Semo pastangas užjausti mamą, išgirsti jos žodžius. Klausydamasis Micės pažadų, kad ji išsaugos šeimą ir bus tobula žmona, matydamas, kad šiuos monologus keičia depresija ir neviltis, o galiausia ir apsisprendimas būti su Beniu – tuo, kurį ji myli, Semas pradeda suvokti, jog besąlygiškos tėvo meilės motinai neužtenka, kad santuoka išliktų. Kad tikra meilė gali skaudėti. Gal todėl Semo pirmoji meilė aistringai Jėzaus Kristaus gerbėjai Monikai (Chloe Est) filme parodyta karikatūriškai.

Pirmosios meilės patirtį užgožia pažeminimas ir skausmas, kurį naujokas Semas patyrė Kalifornijos mokykloje, susidūręs su atviru antisemitizmu ir neapykanta. Spielbergas tarsi sako, kad Holivudas ir Kalifornija – ne tapatūs dalykai, bet jis leidžia triumfuoti Semui per išleistuvių vakarėlį, kur jo filmą žiūri susižavėję bendramoksliai. Taip Semas priartėja prie suvokimo, ką gali režisierius, supranta, kaip jo filmas gali priversti žmogų pamatyti save iš šalies ir suabejoti savo teisumu. Jis tarsi subręsta tam, apie ką po močiutės laidotuvių kalbėjo į Fabelmanų namus (ir filmą) trumpam užklydęs dėdė Borisas (Judd Hirsch) – cirkininkas, bene pirmasis supratęs, kad Semas bus menininkas. Štai čia ir paliksiu skaitytojus su Semu, po metų NBC studijos kabinete laukiančiu susitikimo su „geriausiu visų laikų kino režisieriumi“. Laukti verta – pabaigai Spielbergas parengė staigmeną.