Koma
(Coma)

Paklydus tarp paralelinių visatų

2023.02.08 Greta Vilnelė
„Koma“
„Koma“

Scenarijaus autorius ir režisierius Bertrand Bonello

Operatorius Antoine Parouty

Vaidina Louise Labeque, Julia Faure, Gaspard Ulliel, Laetitia Casta,

Anais Demoustier, Louis Garrel, Vincent Lacoste

2022, Prancūzija, 80 min.

Kelerius metus trukęs karantinas padalijo meno bendruomenę mažiausiai į dvi dalis – tuos, kurie pasirinko ignoruoti šią kultūrinę prarają, ir tuos, kurie bandė laikotarpį reflektuoti. Prieš Bertrand’o Bonello filmo „Koma“ peržiūrą nebūčiau net pagalvojusi, kad galima sukurti kažką tokio, kas reflektuotų karantiną kaip būseną, o ne laikiną reiškinį. „Koma“ pasakoja vienos mergaitės karantino istoriją kitaip: žongliruodamas tarp paralelinių visatų, režisierius ima tyrinėti išsisluoksniavusią jauno žmogaus sąmonę pandemijos akivaizdoje. Kitaip, nes karantinas tampa viena iš daugelio, o ne pagrindine sąlyga. Todėl filmas „Koma“ universalus ir be pandeminės patirties.

Tai kino juosta apie susvetimėjimą, akistatą su savimi, suaktyvėjusią vidinio pasaulio raišką, kai naujos patirtys sociume laikinai pristabdytos. Bevardė filmo veikėja (Louise Labeque) iš nuobodulio pradeda žiūrėti influencerės vardu Patricija Koma (Julia Faure) „YouTube“ kanalą, skirtą įvairioms asmeninio tobulėjimo temoms. Patricija filmuojama skirtingose tuščiose erdvėse, kuriose tarsi atsispindi jos pačios gudriai užmaskuotas liūdesys. Mergina patikliai klauso influencerės, nusiperka jos pasiūlytą „atskleidėją“ (plastikinę plokštelę su skirtingų spalvų mygtukais; žaidimo esmė – sekti šviečiančias spalvas ir atkartoti jų seką). Šis neįpareigojantis žaidimėlis pradeda merginos kelionę į paralelinę visatą, vedančią arčiau tikrojo „aš“. Kiek pažaidusi, mergina ima manyti esanti geniali. Atskirtoje nuo aplinkos sieloje suveši egocentrizmas, ryškiausiai atsiskleidžiantis epizodais, kai mergina trumpam išeina iš namų. Ekrane – keturios stebėjimo kameros ir užkadriniai balsai, kalbantys apie ją: ji tapo protagoniste filme apie savo gyvenimą. Netikėtai mergina sapnuoja atsidūrusi gūdžioje giroje, kurioje blaškosi virtualūs siluetai, aidi klyksmai. Klaustrofobiška namų aplinka ir beribis laukimas priverčia ją jaustis įkalinta. Vieną naktį klaidžiuose miškuose ji sutinka Patriciją, paaiškinančią, kad tai pragarai, arba limbas, – vieta, į kurią žmonės patenka po mirties, kitaip – laisva zona. Prisijaukinusi savo košmarus veikėja limbe pamažu randa atsakymus. Ji išsilaisvina iš egoizmo ir atranda ramybę su savimi miške, prieš tai buvusiame jos didžiausia baime.

Blankioje kasdienybėje mergina ima mintyse režisuoti scenarijus barbėms, įsivaizduoti pokalbį su serijiniu žudiku. Ekrane kartkartėmis atsiranda animaciniai intarpai. Lėlės Skotas ir Šeron gyvena namelyje prie merginos lovos, į jų lūpas įdėti žodžiai atgaivina plastikines figūras. Serialų siužetus primenantys jų santykiai praskaidrina merginos dienas. Tarp eilučių užsimenama, kad ji vis dar nepatyrė meilės, tad lėlių dramos tampa jos fantazijų tąsa.

Prologas ir epilogas įrėmina filmą. Prologe pasakojama, kaip gimė filmo sumanymas, kad jis skirtas režisieriaus dukrai. Prasidėjus karantinui, jai kaip tik sukako aštuoniolika. Vyresniems paaugliams karantiną ištverti buvo ypač sunku, nes nebeliko gyvo socialinio kontakto. Teko susitelkti į save, nors būdamas tokio amžiaus nesi linkęs į savianalizę, labiau stengiesi tyrinėti tave supantį pasaulį. Tai sudomino tėvą režisierių. Ekrane matome nuoširdų ir jautrų tyrimą, laviruojant tarp jauno žmogaus emocijų ir atradimų. Epilogas sugrąžina į realybę, jame girdime tėvo patarimus dukrai. Šis monologas paaiškina dalį filmo filosofinių idėjų. Pabaiga be galo subtili, poetiškai bylojanti apie laikinumą ir gyvenimo trapumą. Užkadrinį tekstą lydi ugnikalnių išsiveržimai, ledynų lūžiai, cunamiai bei kiti didingi ir neišvengiami gamtos reiškiniai. Tai metaforiškai įprasmina pandemiją kaip neatsitiktinį reiškinį.