Kulkų ekspresas
(Bullet Train)

Traukinys kaip tik ir buvo tapęs vienu iš ankstyvojo kino reginių. Antai 1900 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje buvo eksponuojama panorama pro traukinio langą, kelianti judėjimo įspūdį. Stacionariame, bet kratomame vagone sėdintis žiūrovas stebėjo lange keičiamus įvairaus dydžio paveikslus. Jų judėjimas ir sudarydavo įspūdį, kad stovintis vagonas važiuoja. Tačiau žiūrovus domino ne tik toks atrakcionas, bet ir tiesiogiai ekrane stebimas traukinio judėjimas. Kino istorikai teigia, kad ankstyvuosiuose kino seansuose neretai būdavo demonstruojamos kino juostos, vaizduojančios į namo sienas įsirėžiančius traukinius. Tačiau filmas nesibaigdavo į visas puses lekiančių plytgalių vaizdiniu, kadangi juosta būdavo atsukama atgal, o tada nustebę žiūrovai stebėdavo, kaip visos plytos tvarkingai sugula į savo vietas.

Šį kinematografinį kontekstą verta prisiminti žiūrint Davido Leitcho filmą „Kulkų ekspresas“, kurio beveik visas veiksmas vyksta greitai važiuojančiame traukinyje. Filmo naratyvas visai neįmantrus – uždaroje erdvėje atsiduria keletas samdomų žudikų, vagių ir kitokių visuomenės atmatų. Kiekvienas iš jų turi savo tikslą, kuriam trukdo kiti traukinio keleiviai. Prisipažinsiu, kai apie šį filmą susižavėję pasakojo mano draugai, buvau gana skeptiškas. Tačiau tai gana įdomiai sukurptas kūrinys. Jo neįmanoma įtalpinti į griežtus žanrinius rėmus, nes čia yra visko: juodosios komedijos, detektyvo, veiksmo filmo ir neoninio nuaro (neon-noir) elementų.

„Kulkų ekspresas“ puikiai parodo, kaip veikia kino žanrai. Kinotyrininkas Rickas Altmanas knygoje „Film/Genre“ teigia, kad žanras niekada nebuvo stabili kategorija, nes kino žanrų ribos nuolat performatuojamos bendroje kino industrijos kūrėjų, kino kritikų ir kino žiūrovų komunikacijoje. Štai kodėl derėtų kalbėti ne apie kino žanrus, o apie jų ciklus. Geras pavyzdys – 1903 m. pasirodžiusi kino juosta „Didysis traukinio apiplėšimas“ („The Great Train Robbery“, rež. Edwin S. Porter). Nūdienos kino žiūrovas šį filmą greičiausiai vertintų kaip vieną pirmųjų vesterno žanro filmų – juk, kaip sako pavadinimas, čia tiesiogiai rodomas kaubojų apiplėšiamas traukinys. Tačiau, kaip teigia R. Altmanas, tuo metu vesterno samprata dar net nebuvo susiformavusi, o minėtas filmas greičiausiai buvo priskiriamas populiariam kelioninių filmų žanrui. Traukinių filmai buvo tapę tokių kelioninių filmų subžanru.

„Kulkų ekspresą“ galima priskirti šiam traukinių žanrui, tačiau su viena išlyga. Kaip jau minėta, R. Altmanas neigia žanro grynumą ir kalba apie jų ciklus. Ši perskyra akivaizdi gretinant „Kulkų ekspresą“ su „Didžiuoju traukinio apiplėšimu“. Abiem filmams būdingas veiksmas traukinyje. Tačiau skiriasi ne tik kinematografiniai sprendimai ir kultūros, kuriose plėtojasi pasakojimas, bet ir abiejų filmų pagrindinė mintis ar kontekstas. „Didžiajame traukinio apiplėšime“ perskyra tarp gėrio ir blogio aiški, o „Kulkų ekspreso“ veikėjai dviprasmiški – net pagrindinio neigiamo personažo motyvacija yra moraliai pateisinama. „Kulkų ekspresas“ priskirtinas pastaruoju metu pasirodžiusių postmodernių veiksmo filmų traukinyje ciklui. Galima prisiminti „Sniego traukinį“ („Snowpiercer“, Bong Joon-ho, 2013), „Traukinį į Busaną“ („Train to Busan“, rež. Sang-ho Yeon, 2016) ar daug kartų ekranizuotą „Žmogžudystę Rytų eksprese“.

Žiūrovą „Kulkų ekspresas“ kaip tik ir sudomina žanrine reginio įvairove. Čia galima paganyti akis po kietai nufilmuotas kovos scenas ar gražiai parodytą neoninį Tokiją. Galima pasijuokti iš šmaikščių dialogų ar kurioziškų situacijų. Galima susitapatinti su filmo veikėjais ir nerimauti dėl jų paslapčių išrišimo. Tačiau būtent šis perteklius yra blogiausia filmo savybė. Artėjant atomazgai visko čia pernelyg daug. Pavyzdžiui, didžiojoje filmo dalyje veiksmo scenos griežtai surepetuotos pagal įspūdingą smurto choreografiją, o filmo pabaigoje prasideda tikra kompiuterinės grafikos bakchanalija – traukiniui nuriedėjus nuo bėgių filmo veikėjai skraido lyg kokie kosmonautai iš filmo „Gravitacija“ („Gravity“, rež. Alfonso Cuaron, 2013). Belieka tik ironiškai skėsčioti rankomis, ką ir darė salėje sėdintys žiūrovai. Visiškai nereikalinga ir paskutinė humoristinė filmo scena, kurioje sudaužomas Boružėle vadinamo veikėjo (Brad Pitt) automobilis. Tai perspausta, nejuokinga ir erzinanti pabaiga.

Lygiai pusantros valandos „Kulkų ekspresas“ atrodo lyg visai neblogas filmas, tačiau paskutinės 30 minučių sulaužo visas gero reginio taisykles. Iš įdomaus, šmaikščiai sumanyto reginio filmas pavirsta eiliniu Michaelo Bay’aus tipo filmiūkščiu, kuriame pernelyg banaliai stengiamasi nustebinti žiūrovą. Juk kai atrakcionų būna per daug, natūraliai kyla atmetimo reakcija.