Liūdesio trikampis
(Triangle of Sadness)

Jachtos ir vėmalai


Režisierius ir scenarijaus autorius Ruben Östlund

Operatorius Fredrik Wenzel
Vaidina Woody Harrelson, Harris Dickinson, Charlbi Dean, Zlatko Burić, Dolly De Leon

2022, Švedija, Prancūzija, D. Britanija, Vokietija, Turkija, Graikija,

147 min. Platintojas Lietuvoje „A-One Films Baltic“


Rubenas Östlundas „Force Majeure“ pasakojo vienos iš pažiūros idealios švedų šeimos nuopuolio istoriją, „Kvadrate“ šaipėsi iš elitinio meno pasaulio. „Liūdesio trikampyje“ švedų režisierius savo kritiką vėl nukreipia į tokius lengvus taikinius kaip mados industrija, milijonieriai, influenceriai ar kapitalizmas.

 

 

Vienoje filmo scenų girtas rusas oligarchas ir amerikietis marksistas (beje, klausantis „Internacionalo“) iš telefonų vienas kitam skaito Marxo, Reagano, Thatcher ir kitų best of the best citatas. Regis, toliau nei šios vieno sakinio citatos ir girta, nerišli vyrų kolizija nepažengia ir paties Östlundo įžvalgos. Tikras talentas sukurti filmą, nieko svarbesnio juo nepasakant, ir dar pelnyti tos pačios auditorijos, kuri traukiama per dantį, aplodismentus.

 

Östlundo filmas neslepia savo ketinimų. Tokios temos kaip lyčių ir klasių nelygybė, taip pat pinigų ir grožio galia yra akivaizdžios nuo pat pradžių. Pirmiausia Östlundas pabaksnoja į mados industrijos veidmainystę. Vienoje scenoje matome, kaip mados šou žiūrovai išstumiami iš trokštamos pirmosios eilės, kad užleistų vietą svarbesniems svečiams, o po to ant podiumo projektuojamos tuščios pseudopolitinės frazės: „Visi lygūs“ ir „Veikite dabar!“ Kaip įprasta Östlundo filmuose, tarp žodžių ir veiksmų žioji bedugnė. Taip pat sužinome apie faktą, kad vyrai modeliai uždirba kur kas mažiau nei moterys. Tai išgirstame iš sadistiško reporterio, kuris su modeliais elgiasi kaip su dresuotomis beždžionėmis.

 

Pagrindiniai filmo veikėjai – modeliai Karlas (Harris Dickinson) ir Jaja (Charlbi Dean). Su jais susipažįstame per kivirčą dėl pinigų, kas tik atspindi jų profesijos prekariškumą. Karlas sielvartauja dėl to, kad jo garsi draugė uždirba gerokai daugiau už jį, bet vis tiek tikisi, kad už viską mokės kaip senas džentelmenas. Tačiau šį kamerinį dviejų personažų konfliktą ir stipriausią filmo dalį, kurioje Östlundas pademonstruoja režisūrinį meistriškumą, greitai keičia Östlundo-scenaristo įžvalgos apie sociumą ir politinę filosofiją.

 

Antroje filmo dalyje Karlas ir Jaja leidžiasi į kruizą su itin turtingais žmonėmis. Šio paralelinio pasaulio, nutolusio nuo realybės, dekadansas ir veidmainiškumas daugiau nei akivaizdus ir primena karikatūrą. Personažai atvirai demonstruoja savo egoizmą ir neišmanymą. Pavyzdžiui, oligarcho žmona (Sunnyi Melles) nuolankiai darbuotojai aiškina, kad visi žmonės yra lygūs, jos vyras (Zlatko Burić), praturtėjęs iš trąšų, vadina save „šūdų karaliumi“, o tariamai nepavojinga pagyvenusių britų pora (Oliver Ford Davies ir Amanda Walker) šaltakraujiškai pasakoja, kaip jie tapo karo spekuliantais, gamindami rankines granatas. Dialogai dažnai virsta ciniškomis dabarties diagnozėmis su dideliu šauktuku. Ką ir kalbėti apie šios crème de la crème nuvainikavimą „vėmalų orgijos“ metu. Vienintelis moralinis autoritetas – trumpai pasirodantis Woody Harrelsono alkoholikas kapitonas.

 

„Liūdesio trikampyje“ daugiausia dėmesio skiriama tam, kaip privilegijos ir išorinės aplinkybės lemia žmonių veiksmus. Trečioje, bene silpniausioje dalyje po piratų išpuolio dalis keleivių atsiduria negyvenamoje saloje. Pasikeitus aplinkybėms, filipinietė valytoja Abigailė (Dolly De Leon) dėl savo įgūdžių tampa lydere ir greitai ima naudotis galia. Taip Östlundas tiesiog apverčia socialinius ir lyčių vaidmenis, tačiau palieka hierarchinius santykius, kas suponuoja, kad teisingesnė visuomenė neįmanoma dėl žmogaus prigimties. Tokiai išminčiai paplotų visi neoliberalai ir „sėdmaišininkai“.

 

„Liūdesio trikampis“ – saugus, savo ištarme konservatyvus, patraukliai sukurtas filmas, pateikiantis išmintį „prie stikliuko“. Net tuštinimasis ir vėmimas parodyti taip estetiškai, kad neatbaidytų žiūrovų. Ar pats Östlundas neserga veidmainyste, kurią kritikuoja?

 

Dviejų „Auksinių palmės šakelių“ savininkas ne kartą įrodė savo apsukrumą, tai, kad puikiai jaučia, kas gali „paeiti“. Taip ir su „Liūdesio trikampiu“. Pokytį kultūroje tiksliai įvardijo britų komikas Ricky Gervaisas, viename interviu paklaustas, kodėl daugiau nebeves „Auksinių gaublių“. Pasak jo, tai tapo pernelyg paprastu darbu. Mat iš pradžių, kai traukė per dantį gražią ir turtingą visuomenės grietinėlę, visi buvo pasibaisėję, kaip taip galima. Galiausiai žmonės ėmė nekęsti įžymybių ir turtingųjų.