Vieną gražų rytą
(Un beau matin)

Tai matome garsiausiuose režisierės filmuose – „Ateitis“, „Bergmano sala“, o ir naujausiame, Kanų festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ parodytame „Vieną gražų rytą“. Anot pagrindinės šio filmo aktorės Léos Seydoux, patirtis filmuojantis prilygsta „dienoraščio rašymui“. Šis autobiografinis jautrumas suteikia nepakartojamo individualumo, rodos, neįmantriai istorijai, kur nevyksta nieko ypatingo, neišsiskiriantiems filmo vizualiniams sprendimams, aktorių egzistavimui kadre, net kūrinio ištarmei. Viskas labai paprasta, žmogiška, tačiau yra kažkoks bet. Tas bet nuolat tvyro kažkur šalia / už mūsų kasdieninių gyvenimo judesių. „Kine noriu parodyti neįmanomybę“, – labai tiksliai įvardija režisierė.

Filmo „Vieną gražų rytą“ centre – šiuolaikinė jauna moteris Sandra, vertėja iš vokiečių kalbos. Dviese su aštuonmete dukra jos gyvena mažame bute Paryžiuje. Dienos bėga tarp kasdieninių rūpesčių ir darbų – rūpinimasis dukrele, vertimai ir seno tėvo, pamažu grimztančio į Alzheimerio ligą, priežiūra. Prisideda ir beveik detektyvinė ligoninių ar slaugos namų sergančiam tėvui paieška, kuri, matyt, sudėtinga visose šalyse, ne tik Lietuvoje. Kasdieninis kliūčių ruožas, kuriam kaskart įveikti reikia rasti jėgų ir būdų, gerai kiekvienam pažįstamas. Vieną dieną Sandra atsitiktinai parke sutinka seną bičiulį Klemaną ir jie įsimyli vienas kitą.

Filmas atskleidžia tam tikrą emocinį paradoksą, kurį išgyvena pagrindinė herojė. Ji apimta sielvarto dėl vis labiau į nebūtį grimztančio tėvo – filosofijos profesoriaus (tai autobiografinis režisierės gyvenimo momentas), ir tuo pat metu patiria aistringą meilę. Kaip sako režisierė, šis filmas „apie dvi neįmanomas emocijas, kurios egzistuoja kartu“. Manau, tų nesuderinamų, tiksliau, paradoksaliai derančių emocijų filme yra ir daugiau. Jos skleidžiasi Sandros santykiuose su vedusiu, žmoną ir sūnų turinčiu mylimuoju, ir su atskirai gyvenančia mama, ir su dukra, seserimi.

Režisierė sutelkia dėmesį į menkiausias žmonių elgsenos subtilybes, taip savo filmuose sukurdama gilią ir svarią realybę. Supranti, kad tiesa slypi kažkur giliau nei tik matomame paviršiuje, išoriniame elgesyje. Ji tose prabėgančiose akimirkose.

Filmo stilių kurti padeda ir įspūdinga aktorių vaidyba, pasiekiama, matyt, tik atsiradus giliam kūrybiniam ryšiui tarp aktorių ir režisierės. Aktoriai nevaidina kad publiką pamatytų ar žavėtųsi. Jie būna esamu momentu. Stengiasi čia ir dabar iki galo pajusti akimirką. Filmų personažus (pa)stebi lyg praeivius gatvėje, kuriuos užmiršti prasilenkusi. Paskui kažkur vėl sutinki ir įsimeni. Iš tokių akimirkos įspūdžių ir susidėlioja veikėjų paveikslai. Gal todėl tokie įstringantys, vieni geriausių šiandieniniame prancūzų kine aktorių, ypač moterų, vaidmenys sukurti Hansen-Løve juostose: Isabelle Huppert „Ateityje“, Vicky Krieps, Mia Wasikowska „Bergmano saloje“ ar Léa Seydoux „Vieną gražų rytą“. Rami filmo intonacija slepia gilius ir esminius Sandros patyrimus. Jai tenka išgyventi lėtą tėvo netektį, kai suvoki, kad jo kūnas vienur, o siela gal labiau gyvena tarp jo sukauptos bibliotekos knygų. Tenka atsigręžti į brendimo metus, vaikystę, pažvelgti iš laiko atstumo į santykius su tėvais. Tenka išgyventi ir aistringos meilės kančias bei santykių su mylimuoju viražus. Ir, žinoma, dukrytės auklėjimo iššūkius.

Vienas gražus rytas išauš. Tik ar jo netemdys nerimo, nemigos ir sunkių minčių nakties prisiminimai.