Babilonas
(Babylon)

Viena pirmųjų filmo scenų – milžiniška Holivudo žvaigždžių orgija. Estetiška, nors ir pretenzinga Holivudo aukso amžiaus Sodoma ir Gomora kelia nebent klausimą, kodėl būtent tokią laikotarpio reprezentaciją pasirinko filmo režisierius. Netrukus veiksmas persikelia į dar neapstatytą Holivudo dykynę – vienoje didelėje erdvėje prasilenkia Tolimieji Rytai, Amazonės džiunglės, nuskuręs laukinių Vakarų baras ir viduramžių Anglija. Atrodo, neįmanoma, tačiau įsijungus kamerai nesuvaldomas chaosas staiga virsta filmu – reikiamą akimirką nuvarva viena vienintelė ašara, o filmuojant efemerišką riterio viziją netikėtai pasirodo tikras drugelis. Juk paradoksas čia išties įdomus – ambicingų vidutinybių, korupcijos, rasizmo ir seksizmo pilname Holivude kažkodėl visgi užgimsta tikroji kino magija. Bet būtent šio paradokso „Babilone“ ir nepavyksta atskleisti – režisieriaus meilę kinui ir kritiką industrijai lydi tuštuma. Kad ją užpildytų, Chazelle’as pasitelkia ne asmenybes ir jų išgyvenimus, o nuogus kūnus, per visas jų angas besiveržiančius skysčius, kalnus kokaino ir humorą, kartais ganėtinai neskoningą.

Vakarėlyje susipažįstame ir su pagrindiniais filmo personažais – Holivudo dievaičiu, aktoriumi Džeku Konradu (Brad Pitt), pagalbinius darbus dirbančiu meksikiečiu Manueliu Toresu (Diego Calva) ir šviesiaplauke iš provincijos Nele LaRoi (Margot Robbie). Netikėtai susitikę Manuelis ir Nelė svajoja dirbti Holivude – Manuelis išlieja savo širdį monologe, kuriame teigia, kad nori būti kažko didesnio nei jo gyvenimas dalimi, o Nelė ruošiasi tapti aktore ir yra įsitikinusi, kad jau gimė būti žvaigžde. Tuo pačiu metu Manuelis be atsako įsimyli ir pačią Nelę. Besibaigiant vakarėliui jie abu bus pastebėti – Nelė gaus mažą vaidmenį filme, o Manuelis taps Konrado asistentu. Vis dėlto sunku atsakyti į klausimą, ar filme yra bent vienas protagonistas. Realių veikėjų prototipais virtę personažai – pernelyg apibendrinti, karikatūriški ir neįtikinantys. Džekas – senstelėjęs svajonių jaunikis, kuriam patinka moterys ir alkoholis, Nelė – netikėtai šlovės apakinta stačiokė su priklausomybėmis ir problemine šeima. Didelėmis akimis į pasaulį žvelgiantis Manuelis, kurį matome nuo pirmų iki paskutinių filmo kadrų, stokoja charizmos, ir, regis, turi vienintelę funkciją – susieti visas filmo dalis į priežastinių ryšių visumą ir padėti į sceną įžengti Konradui ir LaRoi. Personažų keliai stereotipiški – kad išgyventų žvėriškoje industrijoje, jie padarys viską: išduos ne tik vieni kitus, bet ir patys save. Ir nors nė vienas iš trijulės neįtaria, kad vos prasidėjęs jų laikas didžiajame kine netrukus baigsis, žiūrovui akivaizdu, kad visi jie juda link savidestrukcijos. Drastiškų pokyčių fone visada egzistuoja aukos, tačiau režisierius nesivargina paaiškinti, kuo jie įdomūs, kodėl mes turėtume jų gailėtis, tapatintis su jų tragedija. Siužetas to neatskleidžia – personažų vidinis pasaulis nuolat atsiduria antrame megalomaniškų scenų plane.

Paradoksalu tai, kad daugiau kaip tris valandas trunkantis filmas, atrodo, bėgte bėga per įvykius – jų tiek daug, kad staiga visi ima atrodyti vienodai nereikšmingi. Savo struktūra „Babilonas“ labiau primena ne nuoseklų naratyvą, o ekrane pasirodančių datų jungiamą scenų rinkinį – dėl ko tampa netolygus ir chaotiškas. Būtų neteisinga teigti, kad visos scenos blogos: susidūrimas su kamerų nuomos punktų entuziastais puikus, Nelės ir režisierės Rut Adler (Olivia Hamilton) filmavimų scenos nuo nebyliojo iki pirmojo garsinio filmo vykusios, o lemtingas Konrado pokalbis su viską iš šono ilgus metus stebėjusia kino žurnaliste Elinor (Jean Smart) – turbūt prasmingiausias visame filme. Svarbios ir homoseksualios azijietės titruotojos Fai Žu (Li Jun Li), ir juodaodžio muzikanto Sidnio Palmerio (Jovan Adepo), susidūrusių su diskriminacija, linijos. Tačiau jas tuoj pat užgožia balastinės scenos – kaip kad Manuelio ir Nelės apsilankymas psichiatrijos klinikoje, kurioje laikoma jos mama. Ši scena nieko nesuteikia nei filmui, nei Nelės personažui, tad atrodo, kad ir pats režisierius, pasimetęs tarp scenų gausos, nebesupranta nei kas jam svarbu, nei apie ką iš tiesų turėtų būti jo filmas.

Savo filme Chazelle’as vietoje senojo Holivudo ištakų istorijos ir nebyliojo kino (ir visos jį lydėjusios eros) dekadanso į ekraną perkelia paviršutinišką konfliktą tarp seno ir naujo, romantiško chaoso ir priverstinės tvarkos. Šiame kontekste garsinis kinas ima atrodyti mažų mažiausiai nepatrauklus. Bet „Babilono“ finale pasirodo montažas su garsiausių pasaulinio kino – nebyliojo ir garsinio – darbų ištraukomis. Montažas gražus, tačiau po trijų valandų murkdymosi Holivudo dugne pasidaro sunku suprasti paties režisieriaus entuziazmą. Vienintelis teigiamas dalykas, kurį sužadino „Babilonas“ – noras žiūrėti kitus filmus: tuo pačiu metu ekrane pasirodžiusius Steveno Spielbergo „Fabelmanus“, garsinio kino pradžią į ekranus perkėlusius Stanley Doneno ir Gene Kelly „Dainuojančius lietuje“ ar Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ – intelektualų ir intertekstualų žaidimą su kino istorijos citatomis. Viską, kuo norėjo būti „Babilonas“, bet netapo.