Beldimas į trobelę
(Knock at the Cabin)

Shyamalanas „Kaime“ („The Village“, 2004) kūrė intrigą, kuri išsisprendžia netikėtai. Atokiame slėnyje įsikūrusią kaimo bendruomenę nuolat lydi baimė, nes miškuose gyvena „tie, apie kuriuos nekalbama“. Kai paaiškėja, kad tai tėra vyresniųjų kaimo narių sugalvotas triukas sustabdyti vaikus ir jaunimą nuo noro eiti į miestą, bauginančiu elementu tampa pačių žmonių sprendimas užsidaryti ir atriboti savo atžalas nuo išorinio pasaulio. Racionaliai paaiškinamas siužetas ir netikėti posūkiai kuria įtampą, o puiki aktorių atranka ir įtaigus veikėjų įkūnijimas greitai užmezga su žiūrovu pasitikėjimo sandorį.

Tai buvo beveik prieš dvidešimt metų. Po to Shyamalanas sukūrė dar ne vieną žanrinį filmą – vieni sėkmingesni, kiti mažiau, bet pakartoti to, ką pavyko režisieriui su ankstyvaisiais filmais, regis, nebepavyksta. „Beldimas į trobelę“ nuo pirmųjų kadrų nukelia žiūrovus į miško tankmę. Mergaitė vardu Ven (Kristen Cui) į stiklainį renka žiogus, duoda jiems vardus ir sąsiuvinyje užsirašinėja savo pastabas. Netrukus ji ir jos du tėčiai – Erikas (Jonathan Groff) ir Endriu (Ben Aldridge) – miško trobelėje taps įkaitais ir turės priimti sunkiausią ir svarbiausią sprendimą pasaulio istorijoje. Ši frazė buvo pagrindinė mįslė, palikta filmo anonse. Koks gi bus tas uždavinys? Ką turės nuspręsti ši šeima? Gal ir naivu, bet tikrai tikėjausi ko nors išradingesnio nei vieno iš šeimos narių paaukojimo. Tik, kitaip nei Abraomo atveju, čia turime du tėčius, tad auka nebūtinai būtų vaikas. Ko reikia, kad šis klausimas žiūrovui keltų emocijas? „Šiek tiek priešistorės, parodyti, kokia graži ir darni šeima yra prieš mūsų akis“, – turbūt pagalvojo scenaristai Shyamalanas, Steve’as Desmondas ir Michaelas Shermanas. Deja, neskaičiau Paulo Tremblay knygos „Trobelė pasaulio pakrašty“ („The Cabin at the End of the World“), tad negaliu vertinti, kaip ji buvo pritaikyta ekranui. Bet scenaristų užmačia priartinti žiūrovus prie vaizduojamos šeimos per šuolius į praeitį trukdo įtampos kūrimui.

Į mažąją Ven, renkančią žiogus, kreipiasi iš miško atėjęs Leonardas (Dave Bautista). Jis sakosi, kad nori tapti jos draugu ir jau užsimena apie svarbiąją misiją. Operatoriai Jarinas Blaschke ir Lowellis A. Meyeris, stiprindami įtampą, filmuoja jų susitikimą vis stambesniais planais. Ši taktika atsikartos visame filme, nors sumanymas ir taiklus, visgi nuobodaus scenarijaus operatoriniais sprendimais nepavyksta išgelbėti. Netrukus prie Leonardo prisijungia dar trys veikėjai, kurie po kelių bandymų taikiai įeiti į trobelę įsiveržia į ją brutaliai ir išdėsto savo misiją. Jie visi turėjo aiškias apokalipsės vizijas: potvyniai, gaisrai, iš dangaus krentantys lėktuvai – mirs visi, Žemę apims tamsa, jeigu šeima nenuspręs, ką paaukoti.

Kiekvienas šeimos ištartas „Ne“ lemia vieno iš keturių apokalipsės raitelių mirtį ir dalies žmonijos pasmerkimą. Laikas tiksi, per televizorių imamos transliuoti katastrofos, pranašų mažėja. Kiekvienas pranašas prieš mirtį dar bando apeliuoti į šeimą prisistatydamas, manifestuodamas žmogiškumą. Sumanymas užgrobėjus vaizduoti ypatingai žmogiškai ir jautriai pasirodo kaip potencialiai naujas sprendimas. Blogiečiai iš tiesų nėra blogiečiai, jie tokie patys žmonės, – mokytojas, slaugė, kulinarė, – jiems gaila šeimos, jie graudenasi sakydami savo monologus. Bet kažkas visoje šioje situacijoje tiesiog neveikia. Regis, režisieriaus siekis sukurti moralinio pasirinkimo dilemą šįkart yra svarbesnis nei bauginimo. Žiūrovas turi patikėti situacija ir imti svarstyti, ką pats rinktųsi: paaukoti mylimą žmogų ar išgelbėti žmoniją. Bet tam, kad būtų galima patikėti situacija, reikia įtikinamos sąlygos. Čia ir klumpa visas sumanymas, nes, jeigu tik pasiaukodamas užgrobėjas pasiunčia daliai žmonijos prakeiksmą, tai kam jis tai daro? Iš kur pas juos tokios galios ir kodėl jie visgi nutaria veikti? Premisa tiesiog neveikia, o įvykiams plėtoti pritrūksta pagrindimo.

Kita vertus, filme svarbiausias konfliktas ir yra tarp tų, kurie tiki, ir tų, kurie renkasi racionalią argumentaciją. Šiame konflikte dalyvauja ir televizija kaip medija, kuri gali pasiduoti abiejų pusių interpretacijai. Keturiems įsibrovėliams tai jų matytos apokalipsės išsipildymas, o Endriu ir Erikui tai yra sutapimas, nes katastrofos ir taip alina Žemę. Čia turbūt ir slypėtų filmo pagrindinis klausimas, į kurį būtų įdomu ieškoti atsakymų. Bet Shyamalanas renkasi kitą kelią ir pasiūlo vieną teisingą sprendimą, kuris nepalieka jokios erdvės mąstyti. Apokalipsę gali sustabdyti auka, keturi raiteliai buvo teisūs ir reikia kliautis jų vizijomis, kitaip tariant, patikėti ir imtis sunkaus sprendimo. Šiandieniniame kontekste, kai ir taip netrūksta fanatizmo, tokia filmo ištara, bent jau man, skamba absurdiškai.