Salos vaiduokliai
(The Banshees of Inisherin)

Tarp įdomiausių McDonagh personažų – žmonės, atsidūrę visiškoje neviltyje ir tikintys, kad galima kažkaip iš tos nevilties išsivaduoti, surasti išeitį, darantys klaidą po klaidos. Ir nesiliaujantys tikėti, kad jiems pavyks rasti atsakymą, ištaisyti situaciją ar bent jau už ją, visiškai beviltišką, atkeršyti. Jų laukia aklavietė, vienatvė su begalybe kankinančių klausimų. McDonagh filmai primena ir verčia ilgėtis laikų, kai modernistinis europietiškas kinas gebėjo varžytis su savo amžininkais filosofais, buvo „viešuoju intelektualu“, kėlė klausimus, į kuriuos atsakymų nėra. Todėl kai vienu geriausių 2022 m. filmų pripažinti „Salos vaiduokliai“ pavadinami pervertintais, tai nėra filmo, o dažnai seklių, neoriginalių formų arthauzinio kino kontekstų problema.

Didysis „Salos vaiduoklių“ prieštaravimas, velkantis paskui save skirtingas interpretacijas, yra daugybinės įtampos tarp kultūros plačiąja prasme ir natūros. Irgi toli gražu nesusiaurintos iki elementarių poreikių, užvaldančios filmo erdvę nuo krašto iki krašto, nuo vidutinių iki gilių bendrų planų taip įtaigiai, kad pritrūksta kvapo tame begaliniame, dosniai žaliame ir monotoniškame peizaže, išraižytame akmenų labirintų.  Peizažas filme kaip koks besotis vaiduoklis vis gviešiasi praryti (ir praryja) tolstančius personažus, detales, gyvūnus. Jis neaprėpiamas ir kartu ribotas. Pilietinis karas fone pabrėžia vietos ir personažų atskirtumą, jų klaustrofobinę egzistenciją ir formaliai susieja siužetą su šimto metų senumo epocha. Veiksmas vyksta konkrečiu laiku nekonkrečioje vietoje, nes Inišerino salos žemėlapyje nėra. Taip režisierius gali stilizuoti praeitį ir kartu įgyja universalios ištarmės laisvę. Visa konkretu ir abstraktu vienu metu.

Inišerino sala – lyg pasaulio pakraštys, kuriame į aludę, kaip ir kasdien užsukdamas pasiimti su savimi bičiulio, nerūpestingai žingsniuoja Padrikas (Colin Farrell). Saulėta, erdvu, jauku. Netrukus Padriko ir filmo pasaulis apniuks, susitrauks iki jo vienatvės ribų, vis labiau režisierius tirštins įspūdį, kad esame atskirtoje nuo civilizacijos, net žmogiškumo vietoje, kurioje nemalonu, kurios hierarchinėje bendruomenėje – kiekvienas už save. Kuo sunkesnis šis jausmas, tuo labiau gaila Padriko, kuriam bičiulis Kolmas (Brendan Gleeson) jau pirmuose kadruose neatidaro durų. Kai pradeda griūti Padriko pasaulio tvarka, jo gimtoji vieta tampa kalėjimu. Šia prasme McDonagh, kurio meniniam pasauliui vis primenama (ir prikišama) teatro genezė, tiksliai išnaudoja peizažą ir kaip sceną pagrindinei istorijai, ir kaip erdvę stiprinti pagrindinę temą, motyvus, ir, pagaliau, kaip filmo vizualinę dinamiką padedančią sukurti priemonę.

Iš salos tarsi kalėjimo išsiveržti pavyks tik neinančiai į kompromisus su sąžine, empatiškai kito skausmui, išdidžiai, išsilavinusiai (tai ypač svarbus filmo motyvas) Padriko seseriai Sobian (Kerry Condon), gebančiai atskirti natūrą ir kultūrą. Ir ji teikia pirmenybę pastarajai. Moters prioritetus režisierius demonstruoja, tiesą sakant, tiesmukai, be užuolankų – Sobian nepriimtina miegoti patalpoje su Padriko asilu, ji skaito knygas ir, kaip niekas kitas šioje istorijoje, greitai ir aiškiai supranta, kodėl Kolmas nebenori bičiuliautis su Padriku.

Režisierius į klausimą, kodėl Kolmas nutraukia draugystę, atsako ilgai nedelsdamas: jis jo nebemėgsta, nebenori bendrauti su ribotu, neįdomiu, buku žmogumi. Leisti su juo laiką reiškia jį švaistyti. Kolmas suprato, kad natūros per maža. Kad ją galima ir net verta aukoti dėl tylos, amžinųjų gyvenimo klausimų apmąstymų ir kūrybos, t. y. kultūros. Todėl jis pažada Padrikui, kad kas kartą, kai šis pasistengs atnaujinti jų santykius, nusikirs pirštą. Kolmas dosniai svaidosi nukirstais kruvinais pirštais ir šis natūralizmas netrunka peraugti į siurrealų motyvą, keliantį vis didesnę įtampą tarp buvusių bičiulių.

Pakaitomis, nerungtyniaudami, vis scenarijaus ir sukurtų aplinkybių provokuojami, aktoriai kuria duetą, kurio personažai turi diametraliai priešingus tikslus – vienas nori visam laikui nutraukti bendravimą, kitas – bet kokia kaina jį susigrąžinti. Nuostabus jųdviejų dramos paradoksas – dialogai yra apie dialogo nenorą, jo beprasmiškumą. Malonumas matyti, kaip Brendanas Gleesonas vaidina laisvėjantį nuo įsipareigojimų draugauti su Padriku Kolmą, atradusį laiko muzikai, savo gyvenimui, stoiškai, savaip komiškai kasdien laikydamasis naujų taisyklių. Su kokiu pasišventimu muzikai Kolmas groja smuiku, koks laimingas, kurdamas savo gyvenimo kūrinį, skirtą Inišerino šmėkloms. Colinas Farrellas, atvirkščiai, vaidina nelaimingą žmogų, kurį gyvenimas vieną gražią dieną privertė galvoti ne tik apie alų ir orą. Išsiskyrimas su Kolmu pradeda naikinti Padriką; jis tampa tarsi viso pasaulio liūdesys, apmaudas, kerštas. Per dvi filmo valandas personažas pasikeičia taip, kad pats nebeatpažįsta savęs – taip dinamiškai jis parašytas ir suvaidintas. Abu aktoriai savo personažų neteisia, nekaltina, lyg palikdami paslapties, absurdo, komizmo logiką ar konkrečius motyvus už siužeto ribų. Filme vienintelį kartą Kolmas pasako Padrikui, kada jis jam – labai trumpam – tapo įdomus: kai išgėręs ir piktas Padrikas samprotavo apie meno, kūrybos ir žmogiškumo, draugystės vertę. Mąstantis, filosofuojantis, suvokiantis vertės sąlyginumą Padrikas nebuvo laimingas.

Be minėtų aktorių, filmo krūvis tenka dramatiško ir tragikomiško grotesko žanrą įvaizdinančioms detalėms, antraplaniams personažams – raganiškoms moterims, pranašaujančioms mirtį, protiškai atsilikusiam, tėvo inspektoriaus prievartaujamam vaikinui Dominikui (puikus, su užuojauta ir meile suvaidintas Barry Keoghano vaidmuo). Atskiri filmo motyvai yra ir papildantys personažus naminiai gyvūnai. Jie dar labiau išryškina išlaisvinančią ir žlugdančią vienatvę. Žinoma, daugiausia ginčų sukėlė McDonagh sprendimas – Kolmo rankų žalojimas, demonstratyvus griežimas smuiku kruvinomis sužalotomis rankomis. Filme yra daugybė teatrališkų režisūrinių gestų, bet būtent jų sąlyginumas užtikrina perkeltinių prasmių koordinates, distanciją ir sakmės formą, perkelia filmą į siurrealistinį registrą, taip neleisdamas jam likti istorinėse dekoracijose ir kostiumuose sukaustyta kamerine psichologine prieraišumo istorija. Filmas tampa daugiaplaniu, žiaurumo ir gailesčio pilnu pasakojimu apie išsiskyrimą.