65: išnykimo riba
(65)

Į pavadinimą iškeltas skaičius 65 – tai data, 65 milijonai metų prieš žmonijos istoriją yra laikotarpis, geologijoje vadinamas kreidos ir paleogeno riba, kai prasidėjo vienas iš penkių didžiųjų masinių rūšių išnykimų Žemėje, kuris visų pirma užbaigė dinozaurų erą.

Filme kreidos laikotarpio gyvūnija masiškai išnyksta. Tuo tarpu į Žemę panašioje Somario planetoje evoliucija jau sukūrė klestinčią humanoidų civilizaciją ir su ja susijusias pernelyg žmogiškas, tiksliau – modernios Vakarų civilizacijos, problemas. Kosmonautui Milsui reikia pinigų, kad galėtų sumokėti už operaciją savo dukrai (Chloe Coleman), kuriai gresia mirtis nuo neįvardytos plaučių ligos. Todėl jis priverstas leistis į pavojingą, tačiau gerai apmokamą kosminę kelionę.

Nežemiška civilizacija, keliaujanti kosmose, nutiesia tiltą tarp kreidos ir holoceno, tarp žmonijos ir dinozaurų. Susitikimas vyksta ne mokslinės fantastikos, o siaubo filmo žanre. Milsas, kuris po katastrofos jau užtaisė savo futuristinį šautuvą, norėdamas nusižudyti, netikėtai randa  Koa, o kartu su ja ir viltį, kad galėtų leistis į kelionę iki sudužusio kosminio laivo evakuacinės kapsulės.

Greitai paaiškėja, kad vieta, kurioje įvyko priverstinis nusileidimas, yra mirtinai pavojinga. Joje nuolat medžioja plėšrūnai, tyko slenkantis smėlis, bjaurūs kenkėjai, nepakeliama drėgmė ir vulkaniniai geizeriai. Begalė būdų mirti skausminga mirtimi. Milsas neturi laiko parengti konkretų planą, nes danguje jau matomas milžiniškas meteoritas, artėjantis prie Žemės. Šautuvo rankose ir saujos naudingų dalykėlių turi užtekti ne vienam alkanam tiranozaurui.

„65: išnykimo riba“, kaip filmas, kurio įtaigą turėtų lemti kreidos periodo flora ir fauna, stebėtinai nesidomi biologija. Susidaro įspūdis, kad to periodo gamta – tai vien plėšrūnų pasaulis, iš vidaus sugedusi ir pūvanti „imperija“, pasiekusi savo gyvavimo pabaigą. Visa priešistorinė fauna atrodo kaip žudiko instinkto valdomas kolektyvas, kurio vienintelis tikslas – medžioti.

Atrodo, kad filmo režisieriai Scottas Beckas ir Bryanas Woodsas nusprendė sukurti B kategorijos filmą rimtu veidu. Ir taip pakartoti „Tylos zonos“ („A Quiet Place“, 2018) sėkmę, dėl to tokia svarbia tampa šeimos tema. Režisieriai nė kiek neatsipalaiduoja, neimprovizuoja ir, regis, nepatiria nė menkiausio malonumo. „65: išnykimo riba“ – pernelyg pragmatiškas filmas. Čia viskas apskaičiuota: pažįstami triukai, gąsdinimai ir išbandyti įtampos kūrimo metodai. Sulaukiame gal vienos kitos įdomiau surežisuotos scenos ar retai stebinančio operatoriaus kadro. Kartą po Milso kojomis išnirs monstro nugara, kai jis žingsniuoja pelke, kitą kartą jis pastebės už krūmų tykantį velociraptorių arba susidurs su grėsmingu tiranozauro letenos pėdsaku. Kaip ir emocinė Milso istorija, specialieji efektai atrodo tarsi ištraukti iš padėvėtos fokusininko dėžutės. Mažai kas šiame filme kelia baimę, įtampą ar nuostabą. Tik paskubomis parengtas planas, kaip pasprukti iš šios Dievo pamirštos planetos ir palikti ją likimo valiai.