Banginis
(The Whale)

Štai rašau tau, Čarli, kai ką nuoširdaus

„Banginis“
„Banginis“

Režisierius Darren Aronofsky

Scenarijaus autorius Samuel D. Hunter

Operatorius Matthew Libatique             

Vaidina Brendan Fraser, Sadie Sink, Ty Simpkins, Hong Chau

2022, JAV, 117 min.

Platintojas Lietuvoje „Theatrical Film Distribution“


Jeigu reikėtų nominuoti režisierių, sukūrusį vienus įtaigiausių apgailėtinos žmogaus egzistencijos portretų, juo būtų Darrenas Aronofsky. Tačiau per maža pasakyti, kad „Banginyje“ režisierius tik atvaizduoja nutukusio žmogaus kasdienybę, savinaiką, jo paprasto, bet vingiuoto gyvenimo eižėjimą. Per maža matyti, kad pagrindinis veikėjas Čarlis (Brendan Fraser) skandinasi persivalgyme, kad tik kuo mažiau įkvėptų emocinio skausmo deguonies. Kad vienatvėje ir gėdoje ỹra paskutiniai jo garbingo gyvenimo likučiai. „Banginyje“ maišosi užuojauta, pasidygėjimas degradavusio žmogaus būsena ir žinojimas, kad „bent jau man taip nėra“.

 

Po įvadinės filmo scenos, kai Čarlis, žiūrėdamas homoseksualią pornografiją, bando masturbuotis ir jo vos neištinka širdies smūgis, nuogąstavau, kad tai bus stereotipinė antsvorį turinčio JAV gyventojo, nepaliaujamai žiaumojančio „KFC“ vištieną ir pusdienį drybsančio prieš televizorių, istorija. Dalis filmo scenų iš tiesų primena televizinę dokumentiką apie dėl antsvorio kenčiančius žmones: nuo besaikio ėdimo ar prausimosi ilgu šepečiu. Tačiau šiuolaikinė interneto kultūra prie to jau pripratino, todėl „Banginio“ vujerizmas nėra šokiruojantis. Vis dėlto tose „nepatogių nutukusio žmogaus gyvenimo tiesų“ laidose visada pasigesdavau supratingesnio žvilgsnio į šį valgymo sutrikimą. Džiaugiuosi tokį žvilgsnį užčiuopusi „Banginyje“. Tai turbūt Samuelio D. Hunterio nuopelnas – filmas pastatytas pagal jo pjesę ir scenarijų.

 

Tad pirmas filmo laimėjimas – gebėjimas įprasminti šią liguistą būseną, kuri Čarlio kūne jau seniai paliko pasmerktumo ženklus: prakaitavimą, nuplikimą, sunkų kvėpavimą, nemobilumą. Kasdienė būtis Čarliui yra tik nuovargis, šlapias kūnas ir šleikštulys. Nuolatinis priminimas sau, koks esi ir kad jau nebegrįši į normalų būvį. Tačiau vienas po kito filme lupami jautrios ir švelnios Čarlio sielos sluoksniai neleidžia jo matyti vien tik kaip patologiško kūno. Šis vyras jau seniai prarado ryšį su tuo, kas jam svarbu, išskyrus kūrybinio rašymo dėstymą koledžo studentams, kuriems stengiasi skiepyti sąžiningumo ir nuoširdumo idealus: rašykite nuoširdžiai, būkite sąžiningi reikšdami savo mintis... Ironiškiausia tai, kad vargu ar Čarlis geba būti sąžiningas ir nuoširdus pats sau, nes iki šiolei ne per daugiausia reflektavo savo sprendimus. Kol nesužinojo, kad už savaitės mirs...

 

Sakoma, kad yra penkios susitaikymo su mirtimi stadijos: neigimas, pyktis, derybos, depresija ir galiausiai priėmimas. Čarlis vienu ypu po diagnozės peršoka į priėmimo stadiją, norėdamas kuo greičiau įprasminti savo išėjimą ar, kaip sako pats, norėdamas žinoti, kad „gyvenime padarė bent vieną teisingą sprendimą“. Net pasiekdamas tokią patetišką būseną, kai savo dukrai siūlo pinigus už kartu praleistą laiką. Elė (Sadie Sink) primena begalę kartų matytą paauglės mergaitės archetipą, tačiau retai jos būna tokios agresyvios ir sadistiškos: ji nekenčia tėvo ne dėl to, kad jis nutukęs, bet pasinaudoja jo fizine būkle, kad pasityčiotų viešai. Vis dėlto Čarlis nėra linkęs pasiduoti. Sopulingiausiose tos savaitės akimirkose jo šuniukiškos akys (tai vienintelė aktoriaus kūno dalis, neužmaskuota protezais) žybsi viltimi ir naivoku tikėjimu, kad visi žmonės yra nuostabūs. Net tie, kurie prieš minutę linkėjo jam nudvėsti savo vėžimėlyje. Šis maksimalus Čarlio charakterio optimizmas reikšmingas filmo atomazgai, tačiau sąveikoje su kitais personažais tiesiog karikatūriškas. Visi nuostabūs, tik ne jis pats. Veikėjas savaime prašosi asmenybės atvejo analizės. O gal šis įsitikinimas – tik gyvenimo savęs nekenčiant pasekmė?

 

Visi Čarlio bute pasirodantys žmonės – jo artima draugė medicinos slaugė Liz (Hong Chau), misionierius Tomas (Ty Simpkins), jo dukra ir buvusi žmona – siužete funkcionuoja kaip Čarlio kovos už savo paties autonomiją atspindžiai. Kiekvienas šių personažų mãno žinąs, kas geriausia Čarliui, bet tik sukelia papildomą skausmą, įgalindamas savo paties nesveikus įpročius ar dalindamas nepageidautinus patarimus. Vis dėlto svarbiausia jų funkcija – atskleisti visus Čarlio tragedijos niuansus. Kiekvienas pasirodymas yra tarsi savisaugos aktas, nes susidurti su Čarliu reiškia susidurti su savo paties skausmu, pripažinti savo traumas, liečiančias ir jį patį.

 

Minimalus veikėjų skaičius ir lokali veiksmo aplinka „Banginyje“ atsinešti iš pjesės. Tačiau kameriškumas čia tik privalumas, nes ne tik sustiprina emocinį intymumą tarp veikėjų ir veikėjo bei žiūrovo, o ir išryškina Čarlio gyvenimo rutiną ir klaustrofobiją. Niūri vienišo Čarlio buto spalvų paletė, užpildyta pablukusių pilkų tonų, kartais persidengia su saulės silpnai apšviestais interjero elementais. Tai pasiteisina kaip metafora, kas kartą saulės spinduliams patekus į Čarlio svetainę, į plaučius tarsi įkvepiamas gryno oro gurkšnis.

 

Žinoma, Aronofsky nebūtų savimi, jei neprikaišiotų į filmą alegorijų, ir dėl to „Banginis“ kažkur pusiaukelėje ima prarasti ryšį su tikromis žmonių patirtimis bei elgesiu ir pradeda naudotis grynaisiais simboliais, kol Čarlis pasiekia jau klišinę katarsišką transcendenciją. Atomazgoje jis įprasmina Kristaus figūrą, taip mylinčią pasaulį, jog netgi leido elgtis su juo taip nežmoniškai, idant atleistų pasauliui už neapykantą. Tačiau išsinešti iš kino salės po „Banginio“ galima ir žemiškų dalykų. Man viena tokių tvirčiausių įžvalgų – kad empatija yra beprotiškai sunkus dalykas ir ne visada galime išlikti empatiški. Tačiau visa tai ne tiek apie atleidimą kitiems, kiek apie savąjį emocinį skausmą.