Riminis, Sparta
(Rimini, Sparta)

„Riminio“ Ričis – senstelėjęs šlagerių dainininkas. Vakarais jis įsispraudžia į blizgantį kostiumą ir eina koncertuoti pensinio amžiaus turistams. Jo dainos – apie amžiną meilę ir atsidavimą, bet tikrame Ričio gyvenime nieko panašaus nėra. Naktimis, užsimetęs ruonio kailinius – šie jam atrodo kaip vyriškumo simbolis – dirba žigolo ir lanko už save vyresnes moteris. Ryte jį dažniausiai sutiksime vietiniame bare. Ričis turi vilą Riminio centre, bet ją dažniau nuomoja nei gyvena pats. Galbūt prie nenoro būti savo namuose prisideda ne tik finansinis nepriteklius, bet ir tai, kad vila prikimšta buvusią šlovę menančių artefaktų ir dabar tik parodo, kokia savo paties parodija Ričis ilgainiui tapo. Liūdnai hedonistiška jo idilė galėjo tęstis toliau, tačiau vieną dieną į Ričio gyvenimą sugrįžo jau suaugusi duktė Tesa (Tessa Göttlicher). Ir pareikalavo finansinės kompensacijos už visus metus, kai tėvo nebuvo šalia.

Ričis – melagis ir apgavikas, prastas sūnus ir dar prastesnis tėvas, nenorintis pripažinti savo klaidų. Tačiau Ričis atrodo tikras – tarsi jį tikrai būtų galima sutikti apniūkusiame kurorte – ir nuo pirmų kadrų sunku jam nepajusti simpatijos. Tai žmogus, kurio taip ir neįgyvendintos svajonės jau seniai liko praeityje, o dabar jam belieka meluoti ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam sau.

Riminį matome ne sezono metu. Šalta, lyja, miestas tuščias – lauke matysime vos kelis geresnio gyvenimo ieškančius imigrantus. Pastatų eksterjerai (ir interjerai) nušiurę ir atstumiantys, visai neprimena vieno didžiausių Italijos kurortų – spindinti Vakarų Europa ekrane jau seniai neatrodė tokia apgailėtina ir sena. Kažkuria prasme „Riminis“ yra labai liūdna istorija apie pasaulį, kuris praranda savo grožį. Demoralizacija ir Vakarų dekadansas Seidliui visada buvo artimos temos, o su filmo finale matoma „barbarų invazija“ (politiniu korektiškumu režisierius taip pat niekada nepasižymėjo) jis jau ne metaforiškai, bet gana tiesmukai prabyla apie senosios Europos mirtį.

„Spartoje“ susipažįstame su jaunesniuoju Ričio broliu Evaldu. Pastarojo praeitis, panašu, buvo ne tokia audringa. Dabar jis jau seniai gyvena Rumunijoje, čia turi darbą ir sužadėtinę. Nesunku pastebėti, kad vyrą kažkas slegia – netrukus jis palieka savo namus, išvyksta į atokų Rumunijos kaimą ir čia, apleistame buvusios mokyklos pastate, įkuria „Spartą“ – dziudo mokyklą, kurioje suburia kaimo vaikus.

„Spartoje“ iškyla sudėtinga pedofilijos tema – ji savaime nepatogesnė nei pagyvenusio žigolo nuotykiai. Tačiau filme nėra vaikų išnaudojimo epizodų, o pats Evaldas prie pavojingo elgesio ribos priartėja kartą ar du. Akivaizdu, kad Seidliui už pikantišką temą įdomesnės šio pasaulio dviprasmybės. Kartu su Evaldu dienas leidžiantys vaikai mato jame vyresnį brolį. Evaldas džiaugiasi vaikų draugija, pirmą kartą filme pamatome nuoširdžią jo šypseną. Kartu jam rūpi ir mokomų vaikų gerovė. Jis jautrus ir trapus, ir režisieriaus (bei aktoriaus) meistrystė padeda per subtilius niuansus, kontaktą su vaikais, kuris neperžengs padorumo ribos, ar tokias smulkmenas kaip gestas ar skruostais riedančios ašaros (kurių niekas nemato) atsiskleisti stulbinamą valią ir nuolatinę vyro kovą su savimi. Arba bandymą būti tiesiog geresniam, nei lėmė prigimtis. Čia iškyla vienas paradoksų – visi jaunųjų kovotojų mokykloje susirinkę vaikai yra iš probleminių namų, kuriuose jų tėvai nevengia pakelti rankos ar smurtiniais būdais pamokyti šovinistiško vyriškumo. Režisierius, regis, atvirai klausia, kodėl Evaldas – monstras, kovojantis su savimi, – yra baisesnis nei tie, kurie atvirai smurtauja prieš savo vaikus.

Seidlis lieka ištikimas savo estetikai ir hiperrealistiniam stiliui, neabejoju, kad kas nors, netyčia užklydęs į salę, filmus galėtų lengvai supainioti su dokumentika. Savo naujojoje dilogijoje režisierius ir vėl rodo pasaulį, apie kurio egzistavimą daugelis norėtų nežinoti, bent kine. Ilgi, statiški operatoriaus Wolfgango Thalerio kadrai ir bendri planai dar labiau pabrėžia filmo herojų vienatvę. Ir bjaurų pasaulį, kuris juos supa. Nepaisant pesimistinės gaidos, kad pasaulis iš tiesų supuvusi vieta, režisierių pasivejantys kaltinimai mizantropija atrodo keisti ir netinkami. Ir Ričis, ir Evaldas yra ne tik nusikaltėliai, bet ir aukos. Jų fiziškai netobuli kūnai ir dar netobulesnis vidus, kur nuolat kovoja vidiniai demonai, subtiliai atsiskleidžia prieš kamerą. Seidlis juos pašiepia, parodo jų trūkumus, tačiau niekada nesmerkia – jo žvilgsnis pilnas atjautos ir švelnumo. Toks gebėjimas pastebėti kitą – aukščiausios prabos humanizmas.