Sūnus
(The Son)

„Sūnaus“ fabula – nors sena (ir banali) kaip pasaulis – puikai tinka šeiminės dramos pagrindui. Piteris (Hugh Jackman) – turtingas, sėkmės lydimas teisininkas. Namuose jo laukia gerokai jaunesnė žmona Betė (Vanessa Kirby) su naujagimiu sūnumi, o artima ateitis jam žada naujas karjeros aukštumas – ambicingas vyras ketina sukti į politiką. Šeiminę idilę sujaukia tarpduryje pasirodžiusi buvusi žmona Keitė (Laura Dern) – jų septyniolikmetis sūnus Nikolas (Zen McGrath) niekaip negeba susitaikyti su tėvų skyrybomis. Depresija sergantis jaunuolis paprašo apsigyventi su tėvu ir jo naująja šeima.

„Tėvo“ naratyvas – sunku bent trumpai nepalyginti abiejų filmų – buvo sukonstruotas iš sergančio senatvine demencija vyro (Anthony Hopkins) perspektyvos. Erdvės uždarumas, iškreipta realybė, net ir teatrališkumas puikiai tiko perteikti klaustrofobišką sergančio ir konfliktuojančio su pačiu savimi  (protu, atmintimi, objektyvios realybės suvokimu) žmogaus košmarą. Būseną pajusti lengva net tam žiūrovui, kuris su šia liga niekada nėra susidūręs. Priešingai nutinka su „Sūnumi“ – teatrališka filmo prigimtis ir vakuumą primenantis Niujorkas (iš tiesų atrodo, tarsi filmo veiksmas vyktų kitoje dimensijoje) tik paryškina personažų vienaplaniškumą ir filmo tuštumą: Zelleris filme paliečia daug temų, bet, regis, neturi ką pasakyti.

Neišnaudotas lieka vienas pagrindinių filmo leitmotyvų – jauno žmogaus depresija. Ši tema galėtų apimti ne tik sergančiojo perspektyvą, bet ir aplinkinių bandymus suprasti (ar priešingai – neigti realybę). Tokia pat svarbi galėtų būti ir šeimos traumos tema – du išsiskyrę tėvai ir jų sergantis sūnus, du išsiskyrę tėvai ir jų santykiai (bei likusios nuoskaudos) po skyrybų, antroji žmona, dabar turinti priimti vyro ankstesnio gyvenimo „bagažą“ – visa tai turi daug draminio potencialo, kuris filme neatsiskleidžia. Veiksmui sukantis vos apie penkis žmones, labiausiai stebina personažų paviršutiniškumas ir psichologinės analizės trūkumas. Žiūrovas nieko tikro nesužino nei apie šių bendrais ryšiais susijusių žmonių santykius, nei apie jų vidines jausenas.

Didžioji veiksmo dalis vyksta Piterio industrinio dizaino bute. Tėvo namuose viskas blanku ir šalta – koloritas, žinoma, atspindi bendras personažų nuotaikas. Toks pat nykus yra ir visas Niujorkas. O Piterio prisiminimuose apie Nikolo vaikystę ekraną užpildo saulė ir šiltos jūros tonai. Sunku suprasti tokį filmo režisieriaus pasirinkimą, nes nostalgiški prisiminimai apie buvusį tėvo ir sūnaus ryšį neturi įtakos scenarijui ir terapinės funkcijos, kalbant apie tėvo ir sūnaus ar buvusios žmonos santykius.

„Sūnaus“ pavadinimas neklaidina, bet filme egzistuoja du sūnūs – Nikolas ir Piteris, ir režisieriui per sunku apsispręsti, kuris jų yra svarbesnis ir kurio linija filme turėtų būti pagrindinė. Filme yra trumputė scena, kurioje Piteris – sūnus – susitinka su savo tėvu (Anthony Hopkins). Visgi savo svoriu, vidiniu konfliktu – per dviejų vyrų dialogą atsiskleidžia visa šeimos tragedija, palikusi Piteriui nepagydomas žaizdas, iš dalies pagrindžianti ir jo elgsenos motyvus – ši vos kelias minutes trunkanti scena nustelbia visą likusį filmą. Po jos supranti, kokia silpna ir neišvystyta yra kito sūnaus, Nikolo linija. Jaunuolis neturi jokių interesų ar asmenybės bruožų, net paprasto paaugliško maišto užuomazgų. Viskas, kas jį apibūdina, yra jo depresijos diagnozė, todėl Nikolas kankinio veidu kartoja tas pačias teatrališkai literatūriškas, bet ne gyvam jaunam žmogui pritinkančias frazes – čia kyla įtarimas, kad režisieriui trūksta žinių apie tai, ką išgyvena jo personažas.

Suaugusiųjų aktorių kvartetas daro viską, ką gali (ir labai profesionaliai), tačiau juos riboja patys personažai. Ypač tai matyti stebint abi moteris – Keitę ir Betę, kurios, su nuolatine liūdesio išraiška veide, tėra kantrios dramas išgyvenančių vyrų palydovės ir ramsčiai, tarsi kitko savo gyvenime jos ir negalėtų turėti (ar Zelleris apskritai pajėgus sukurti moters personažą, pamatysime „Motinoje“, jei tik toks filmas išvys dienos šviesą). Daugiausiai erdvės atsiskleisti skirta Hugh Jackmano personažui – Piteris taip ir nesusitaikė su tėvo abejingumu ir stengiasi būti kuo mažiau į jį panašus. Nepaisant to, yra pasmerktas kartoti jo klaidas, todėl ekrane (vienoje konfliktinių scenų Jackmanas meistriškai suderina pyktį ir už jo slypinti beviltiškumą supratus, kad tai neįmanoma) stebime savimi pasitikinčio šeimos vyro virsmą bejėgiu savo paties sukurtos šeimos tragedijos stebėtoju.

Zelleris struktūriškai paiso visų dramaturgijos taisyklių, filme pamatysime net Čechovo šautuvą, paslėptą Piterio bute už skalbimo mašinos. Kartu stebėsime besisukančio skalbyklės būgno metaforą, įžvelgsime religinių aliuzijų. Vis dėlto tai filmui ne suteikia prasmę, o jį subanalina. Vieninteliai „Sūnaus“ privalumai – tai aktorių vaidyba ir svarbios, deja, neišvystytos, filme paliečiamos temos. Tai ne tik psichinės sveikatos klausimai, artimųjų beviltiškumas negalint padėti tiems, kuriuos myli, bet ir tėvų lūkesčių projektavimas į savo vaikus pamirštant, kad šie gyvenime turi ir savo svajonių. Filmo pradžioje Zelleris pakiša mintį, kad Nikolas yra į vaiko vidinį pasaulį nenorinčių gilintis tėvų, ypač Peterio, svajojančio sūnų matyti kaip dizainerio kostiumą vilkintį Niujorko dangoraižių klerką, auka. Tačiau finale depresyvus kankinys tampa paprasčiausiu emociniu manipuliatoriumi. Tai ir yra didžiausia filmo problema – viskas „Sūnuje“ tėra moralizuojanti ir manipuliatyvi stereotipų kolekcija.