Asteroidų miestas
(Asteroid City)

„Asteroidų miesto“ struktūra įmantri. Jos sudedamosios dalys: tiesiogiai nespalvotame televizoriaus ekrane transliuojama laida apie statomą garsaus dramaturgo pjesę, pažintis su pjesės autoriumi bei su teatro užkulisiuose laikinai gyvenančiu mergišiumi režisieriumi, repeticijos... Visa tai Andersonas suskirstė į skyrius ir scenas. Matome, kas vyksta dramaturgo sugalvotame Asteroidų mieste, kuris primena senoviškus žaislus – pastelinių spalvų motelis, degalinė, baras... Regis, viskas surinkta savo rankomis – Asteroidų miestas yra tokia pat dekoracija, tik didesnė.

Iškart aišku, kad atsidūrei Andersono pasaulyje. Jis persmelktas nostalgijos, hermetiškas, perpildytas anekdotiškų situacijų ir daugybės kartais vos kelias minutes pasirodančių personažų, kuriuos suvaidino kino žvaigždės. Tai fantasmagoriškų detalių, tiksliai sukomponuotų ir rafinuotai gražių kadrų pasaulis. Čia viskas dirbtina, perdėta, eklektiška.

Vieną 1955-ųjų vasaros dieną į Asteroidų mieste kasmet vykstantį jaunųjų astronomų ir išradėjų suvažiavimą tėvų lydimi atkeliauja jaunieji genijai. Miestas stovi dykumoje, jo danguje vis sproginėja atominiai grybai. Netoliese kadaise nukrito meteoritas, o jo krateryje vyksta moksliniai eksperimentai. Per vieną tokį, kuriame, susirinko jaunieji išradėjai ir jų tėvai, virš kraterio nusileidžia ateivių lėkštė, iš jo laiptukais nulipa nedrąsus ilgakojis ateivis didelėmis akimis (Jeff Goldblum) ir pavagia garsųjį meteoritą. Pentagono atominių bombų bandytojai ir kiti išsigandę kariškiai uždaro miestą.

Per karantiną filmo veikėjai turės daugiau laiko įsižiūrėti vieni į kitus, vaikai į tėvus, tėvai į vaikus, gal net bandys suprasti, kas jie yra šitame keistame pasaulyje. Personažų filme daug, bet Andersonas daugiausia laiko skiria keliems veikėjams: pirmiausia karo fotografui Ogiui Stinbekui (Jason Schwartzman) ir Holivudo žvaigždei Midž Kempbel (Scarlett Johansson), tiksliau, fotografą ir aktorę vaidinantiems aktoriams Stinbekui ir Kempbel, nors nepamišta ir jų personažų. Jis leidžia stebėti, kaip vienoje ar kitoje scenoje susilieja aktorių patirtis ir jų personažų gyvenimas. Andersonas vis verčia svarstyti, kurioje filmo scenoje aktoriai kalba patys, kurioje – jų personažai. Kai kalbama apie kaltės jausmą, regis, sutrinka ir Ogis – jis klausia partnerės, ar tą kaltę ji jaučia ir gyvenime. Tą nuolatinę kaitą tarp buvimo aktoriumi, personažu ir savimi kartais stebi talentingieji paaugliai – ironiškai, bet kartu lyg matuodamiesi suaugusiųjų vaidmenis ir reakcijas.

Andersonui įdomu, ar vaidmuo padeda paslėpti vidaus žaizdas: Midžė po juodais akiniais slepia smurto žymes, bet vis pabrėžia, kad tai – grimas, kuris padeda įsijausti į vaidmenį, ji tobulai užmiega amžinu miegu motelio vonioje, o karuose ne vieną mirtį užfiksavęs Ogis skausmingai išgyvena gedulą – prieš tris savaites mirė jo žmona, bet jis neturi drąsos pranešti to vaikams, sūnui Vudrou ir dukrelėms Andromedai, Pandorai, Kasiopėjai. Tačiau vaikai yra vaikai ir plastikinę maisto dėžutę su mamos pelenais mergaitės, lyg trys ritualą atliekančios Shakespeare’o raganos, užkasa prie motelio namelio. Ritualas – reginio dalis, jis gali palengvinti atsisveikinimą. Mergaičių pasiimti atvykęs jų senelis (Tom Hanks) dar bandys protestuoti, bet galiausiai susitaikys su mintimi, kad mylima duktė liks dykumoje. Tik aktorei (Margot Robbie), turėjusiai vaidinti Ogio žmoną, bet išbrauktai iš pjesės, nepavyks su tuo susitaikyti: filmo pabaigoje per kito spektaklio pertrauką, stovėdama balkone (lyg Džuljeta), ji pasakys Asteroidų mieste nepasakytą savo herojės monologą, lyg pakartodama klausimą, kiek tame kitų sugalvotame pasaulyje yra tavęs? Nuo įprasto humoro ir ironijos Andersonas „Asteroidų mieste“ nepastebimai pereina prie liūdnesnių temų, klausdamas, kur tame kasdienybės teatre yra riba, kai nebesupranti, ar vaidini, ar tikrai esi toks, koks esi gyvenimo scenoje. Juk kalbėdami apie save dažnai kuriame pasakojimus, kur fikcija būna tikresnė ir svarbesnė, o tardami kitų parašytus monologus pasakome daugiau tiesos apie save.

Gedulo, sudėtingo susitaikymo su mirtimi ir laikinumu tema „Asteroidų mieste“ rimuojasi su kosmosu ir kitu amžinu klausimu. Andersonas dažnai pasakoja į retro formas įvilktas šiuolaikines istorijas, bet „Asteroidų mieste“ jis užduoda klausimą, kuris pastaraisiais metais kine skamba retai, bet kurį anksčiau ar vėliau sau užduoda dažnas. Klausimas paprastas, bet atsakymo lyg ir nėra: „Ar visa tai (t. y. gyvenimas) turi prasmę?“

Skirtingi Andersono personažai prasmę supranta kiekvienas savaip. Talentingi paaugliai ją mato ir komerciniame kosmoso panaudojime, ir gyvenimo malonumuose, Steve’o Carrello motelio savininkas pardavinėja atvykėliams dykumos sklypus, Tildos Swinton mokslininkė tiki šviesia mokslo ateitimi, generolai daugina baimę, bet dainuojantis kaubojus pataria mokiniams nebijoti ir jis pasirodys teisus: ateivis sugrąžins meteoritą į vietą ir išskris. Atsakymai įvairūs, bet juos užgoš meistriškumo kursus vedančio Zalcburgerio Keitelio (Willem Dafoe) patarimas (beje, pabaigos titruose, kurių niekas nežiūri, virtęs daina) aktoriams, kaip įsijausti į savo vaidmenį: „Kad atsibustum, reikia užmigti.“ Patarimas universalus ir tinka ne tik menininkams.

Žiūrėdama Ispanijoje filmuotą „Asteroidų miestą“ kartais pagaudavau save, kad nesuprantu vienos ar kitos užuominos, vis abejojau, kokie prototipai slypi už spalvingomis pavardėmis apdovanotų personažų, buvo įdomu, kaip Andersonas traktuoja svarbią 6-ojo dešimtmečio JAV kinui temą – ateivių invaziją ir branduolinį karą, iš kurių išaugo siaubo filmai apie ateivius. Bet vieną užuominą, regis, supratau teisingai. Ji keliskart skamba filme, kai stambiu planu rodomi vyrai mąsliai ištaria vienas kitam: „Me Too.“