Gėlių mėnulio žudikai
(Killers of the Flower Moon)

„Gėlių mėnulio žudikuose“ daugiausia dėmesio skiriama realiai egzistavusiai asmenybei ‒ Williamui Kingui Hale’ui (Robert De Niro), baltajam galvijų augintojui, kuris susidraugavo su oseidžais, vadino juos „geriausiais, turtingiausiais ir gražiausiais žmonėmis Dievo žemėje“, nors ir rengė sudėtingą sąmokslą, siekdamas užvaldyti jų turtus. Tai jis paskatino savo sūnėną Ernestą Burkhartą (Leonardo DiCaprio) sužavėti ir vesti oseidžų moterį Mollie Kile (nuostabi Lily Gladstone). Pasak Scorsese’s, jų santykiuose būta tikrų jausmų, nors Burkhartas padėjo Hale’ui išžudyti visą Mollie šeimą. Tai tik viena iš daugelio blogio gijų – manoma, kad iš viso buvo nužudyta daugiau nei šimtas oseidžų, o dauguma nusikaltimų iki šiol neišaiškinti.

DiCaprio kuriamas Ernestas ‒ pats dviprasmiškiausias. Jis myli savo žmoną, bet kartu išnaudoja jos žmones: puldinėja, vagia, organizuoja nužudymus. Vienu metu jis pats imasi nuodyti cukriniu diabetu sergančią Molę insulino injekcijomis. Jo veidas visada išlieka nuoširdus. Kitaip nei ankstesniuose Scorsese’s filmuose, čia nėra atviro sąžinės konflikto, kovos su savimi ir savo tikėjimu. Prieštaravimai ne susiduria vienas su kitu, o ramiai persidengia. Išnaudojimas vyksta pačiu natūraliausiu būdu, jis toks normalus ir pamatinis, kad greta jo išlieka įmanoma net meilė išnaudojamajam. Ne tikėjimas, mesianizmas ar įsitikinimai veda pagrindinius vyrų personažus, o elementarus gobšumas ir siekis įsitvirtinti žemėje, kuri jiems nepriklauso.

Priešais juos ‒ Molė, viena pirmųjų suverenių Scorsese’s veikėjų. Filmuose „Taksistas“, „Įsiutęs bulius“, „Kazino“ ar „Volstryto vilkas“ Scorsese’s moterys buvo eterinės kino figūros, projekciniai paviršiai, (nepasiekiami) vyrų geismo objektai. Kita vertus, Lily Gladstone yra nebylus filmo centras. Pradžioje ji ir Ernestas sėdi vienas šalia kito svetainėje. Lauke siaučia audra, o ji prašo jo nutilti ir klausytis vėjo. Patylėk, susilaikyk: tokia šio filmo etika, kurią formuoja lėtas somnambuliškos, diabetu sergančios, nuolat besišypsančios Molės ritmas ‒ ir jos fizinis nykimas.

Nors Scorsese grįžta prie temų, kurias matėme kad ir „Niujorko gaujose“ (ydingi Amerikos pamatai, stipriausiųjų valdžia paremta visuomenė, mirtini bendruomenių konfliktai), jis nesistengia suteikti „Gėlių mėnulio žudikams“ operinės kriminalinės freskos atmosferos. Žanrų sandūroje ‒ tai tragedija ir komedija, subtili drama ir pašiepiantis groteskas, meilės istorija ir šeimyninis romanas, detektyvas ir vesternas ‒ Scorsese nutolsta nuo karštligiškų, barokinių partitūrų, su kuriomis yra siejamas, ir renkasi lėtumą bei taupumą. Apskritai filmas persunktas režisūrinės išminties, grakštumo ir liūdesio. Įspūdingus peizažus ar dinamiškas masines scenas (puikus operatoriaus Rodrigo Prieto darbas) keičia buitiniai susidūrimai pusiaužiemio šviesoje, pokalbiai, persmelkti mirties nuojautų... Režisierius stebi mirties darbą ir pasineria į naktį, vedamas įtaigaus Robbie Robertsono garso takelio, kuris prisideda prie hipnotizuojančio filmo poveikio. Šis pulsuojantis dūzgesys ‒ tai Amerikos sąžinės graužaties garsas, kylantis iš laiko gelmių, ūžiantis ausyse ir neleidžiantis jai užmigti.